Vilniaus mažojo teatro premjera, Tomio Janežičiaus spektaklis "Dėdė Vania", sukėlė nemažai aistrų ir diskusijų. Šis spektaklis išsiskiria savo netradiciniu požiūriu į klasiką, dekonstruotu teatru ir nuolatine sąveika su žiūrovais. Nors premjera neapsiėjo be nesklandumų, spektaklis tapo itin žiūroviškas ir provokuojantis.

Teatro kaip visuomenės reikalo teritorija

Atsitikus nesusipratimams premjeros metu, aktorių trupė sąmoningai nusprendė nebėgti nuo įvykių, o juos pakomentuoti. Arūnas Sakalauskas, vaidinantis Dėdę Vanią, grįžo į sceną prisistatydamas esąs Arūnas, kuris neturėtų vaidinti Dėdės Vanios. Jis prašė žiūrovų tik įsivaizduoti, kad jis - Dėdė Vania, kad dėvėtų drabužius, kuriuos laiko rankose, ir autų šlepetes, kurių neavi. Šis sprendimas perkėlė spektaklį iš vakuuminio teatro gyvenimo į teatro kaip visuomenės reikalo teritoriją.

Dekonstruotas teatras ir flirtas su žiūrovais

"Dėdė Vania" atvirai flirtuoja su žiūrovais, meniniai sprendimai priimami tarsi vietoje. Spektaklio šviesos taip pat elgiasi neįprastai: jos šviečia arba ten, kur prašo aktorius, arba specialiai kažkur pro šalį, apšviečiant kažką, kas visai neprašo būti apšviestas. Ši šviesų alogika (šviesų dizaino autoriai - Tomis Janežičius, Branko Hojnikas, šviesų dailininkas - Vilius Vilutis) diktuoja, kaip suprasti šitą dekonstruotą teatrą: šviesos srautas čia kreipiamas į kojas, o ne į veidą, veikiausiai ne todėl, kad tuo norima kažką pasakyti. Visi šie žaidimai čia, regis, tik tam, kad žaistų su žiūrovu ir jį erzintų, kad sustabdytų tapatinimosi ir psichologinio priėmimo procesus ir atsiviliotų jį į teatrą kaip į reikšmių kūrimo laboratoriją (nors realistinio melo čia taip pat netrūksta).

Natūralistinė scenografija: klausimas realizmui

Spektaklyje naudojama natūralistinė scenografija: virtuvėje verda tikri makaronai ir stovi tikra viryklė (scenografas - Branko Hojnikas). Tačiau šis gabalas smulkmeniškos tikrovės čia atkuriamas ne tam, kad simuliuotų realybę, o būtent tam, kad ją sukeistintų ir kvestionuotų. Tomio Janežičiaus režisūroje natūralistinės aplinkos kartotę galima suprasti kaip klausimą realizmui: ką tu čia veiki? Ir kaip tu čia veiki mus, būdamas įspraustas į milžiniškos medžio plokščių struktūros patį kamputį?

Aktoriai kaip turinys

Panašia logika remiasi ir praėjusio amžiaus rokeriais apsimetančių aktorių veikimo principai. Jie čia - ir šio spektaklio veikėjai, ir kitų spektaklių prisiminimai, ir paprasčiausi žmonės, kurie vienas kito klausia, ką tu čia apsirengęs? kaip tu čia apšviestas? Kiekvienas personažas čia gali būti skaitomas self as content būdu, kai net nesvarbu, kokia dramaturgija, - svarbios asmenybės, tampančios turiniu, ir jų reakcijos į šitą teatrą, kurį jos pačios kuria čia ir dabar. Ypač išsiskiria Martyno Nedzinsko kuriamas Astrovas, kuris, rodos, turi atskirą nuomonę apie Čechovo Astrovą, Janežičiaus Astrovą ir netgi savo paties Astrovą, ir visos tos nuomonės veikia kartu. Martynas čia žaižaruoja; be galo įdomu stebėti jo veikimo liniją, kurioje darniai įtelpa net absoliutus girtumas.

Taip pat skaitykite: Kaip kepti blynus su bananais

Ironija ir šiuolaikiniai anekdotai

Tomio Janežičiaus "Dėdės Vanios" versijoje netrūksta juoko. Čia gerą komediją kuria net ne tiek dramaturgija, kiek pasirinktas aktorių egzistavimo būdas. Būtent savistaba ir spektaklio komentavimas jame veikiant čia kuria didžiausią ironiją, kurioje telpa ir šiuolaikiniai anekdotai - Nausėdijos, dezinfekcija dūmais, plaukai, atsiradę greta sielos (nes žmoguje viskas turi būti gražu), per vibratorių sklindantis Jūratės Brogaitės Motinos balsas, Vanios lakierkų-pižamos-švarko derinys ir virtuvėje kraunamas teatrališkas motociklas.

Dramaturgija kaip turinys ir Sonios monologas

Spektaklis išsimuša iš trajektorijos kaip tik tais momentais, kai nuo aktoriaus kaip turinio grįžtama prie dramaturgijos kaip turinio, kuriame - nedera pamiršti - yra reikšmingų monologų apie gyvenimą. Tai, kad jiems palikta reikšmė, kad nuo jų neatsiribota taip, kaip atsiribota nuo vis krentančių perukų (pamečiau galvą!), laboratorijos kontekste atrodo tarsi klaida. Paskutinis psichologizuotas Sonios (aktorė Ilona Kvietkutė) monologas tiesiog sunaikina spektaklį kaip save stebinčią būtybę ir sugrąžina mus į teatro kaip melo režimą. Gražiausi Sonios momentai - kai ji stovi veidu į sniego mašiną ir kai sustingsta veidu į žiūrovus, po monologo apie grožį.

Indrės Patkauskaitės Jelena: susiliejimas su medžiaga

Atsiribojimu kone neužsimanti Indrės Patkauskaitės Jelena čia labai dera ir kaip tik savo susiliejimu su medžiaga kuria veiksmingą kontrastą likusiai trupei. Jelenos vaidmuo sukurtas taip, lyg ji viena nesuprastų šito žaidimo taisyklių ir tikrai gyventų gyvenimą, kurio čia niekas negyvena. Nežinau, atsitiktinai ar ne, bet kaip tik tas neatitikimas prieina prie čechoviško visa apimančio Jelenos ilgesio iš visai kitos pusės - tarsi eitų ne pro paradines, o pro atsargines duris. Pro duris, kurių gal net nėra.

Vietoj pabaigos

Apibendrinant, Tomio Janežičiaus "Dėdė Vania" - tai provokuojantis, žiūroviškas ir netradicinis spektaklis, kuris kelia klausimus apie teatrą, realizmą ir aktoriaus vaidmenį. Nors spektaklis neapsieina be trūkumų, jis neabejotinai vertas dėmesio kaip įdomus ir originalus šiuolaikinio teatro pavyzdys. Šį Vanią (su visu jo panoptikumu) smagu matyti.

Kanjoningas: tarp ekstremalumo ir džiaugsmo

Tarp daugybės aktyvaus laisvalaikio formų, kanjoningas išsiskiria savo ekstremalumu, reikalauja drąsos, fizinio pasirengimo ir gebėjimo įveikti baimes. Tačiau kartu tai yra neįtikėtinas nuotykis, suteikiantis nepamirštamų įspūdžių ir leidžiantis pasinerti į gamtos grožį.

Taip pat skaitykite: Vištos kepimo patarimai Kamado Bono kepsninei

Kas yra kanjoningas?

Kanjoningas - tai keliavimas upės vaga per tarpeklius, naudojant įvairias technikas: ėjimą, plaukimą, šuolius, nusileidimą virvėmis. Tai puikus būdas patirti gamtos jėgą, įveikti savo baimes ir išbandyti save ekstremaliomis sąlygomis.

Kanjoningas Italijoje

Italija - puiki vieta kanjoningui, nes čia gausu įvairaus sudėtingumo tarpeklių. Kai kurie iš jų:

Variola superieur: IV sudėtingumo kategorijos, aukščiausias nusileidimas 25 m, tarpeklis vandeningas.
Bares: VI sudėtingumo kategorijos. Maršrutas ilgas (5 - 7 val).
Cormor: IV sudėtingumo kategorijos, du tamsūs susiaurėjimai, aukščiausias nusileidimas 30 m.
Palvico: IV sudėtingumo kategorijos maršrutas, aukščiausias nusileidimas 50 m.
Zemola: V sudėtingumo kategorijos tarpeklis. Nusileidimai nėra aukšti, tarpeklis pasižymi aukštu vandens lygiu. Vanduo šaltas.
Gole del Soffia: IV sudėtingumo kategorijos. Aukščiausias nusileidimas 40 m.
Bodengo: V sudėtingumo kategorijos tarpeklis. Aukščiausias nusileidimas 60 m.
Mengasca: V sudėtingumo kategorijos tarpeklis. Aukščiausias nusileidimas 55 m.

Kelionės akimirkos

Kelionės metu keičiasi laiko sąvoka, ji tampa tąsi ir reliatyvi. Dienos praleidžiamos autobusiuke, keliaujant į maršruto pradžią, kylant serpantinais į viršų ir žvengiant iš nuotykių. Svarbu sustoti prie levandų krūmo, sugulti aplink jį ir mėgautis gamta, paukščių klyktelėjimu ir švelniu čiulbėjimu.

Komandos svarba

Kanjoningas - tai komandinis sportas, kuriame svarbu pasitikėti vienas kitu, padėti įveikti sunkumus ir palaikyti drąsą. Merginos - Tania su Inga - šoka nuo visur, kur galima šokti, užtikrintai, drąsiai, net nesvarstydamos alternatyvų. Rimvydas laukia ant atbrailos, pasiruošęs pafilmuoti nusileidimą. Šoka. Krenta. Išneria. Viskas gerai.

Baimės įveikimas ir džiaugsmas

Kanjoningas reikalauja ryžto ir drąsos. Tenka kelti kojas, traukti iš vandens ir ropštis nuo vieno akmens ant kito. Svarbu įsitikinti, kad viskas gerai, ir traukti tolyn. Apima palaima, kai pagaliau pasieki savo tunelio pabaigą, perlipame vartelius ir jau atviroje gamtoje.

Taip pat skaitykite: Kaip kepti lašišą keptuvėje

Poilsis ir atsigavimas

Po sunkios dienos tarpeklyje svarbu pailsėti ir atsigauti. Vakarienė kartu, pasidalinimas įspūdžiais ir linksmi pokalbiai padeda atsipalaiduoti ir pasiruošti naujiems nuotykiams.

Iššūkiai ir sunkumai

Kanjoningas nėra lengvas sportas. Tenka bristi per šaltą vandenį, lipti slidžiais akmenimis, leistis virvėmis ir šokinėti į nežinomybę. Kartais kūną perkošia šaltukas, o šilumos nėra. Tačiau sunkumai tik sustiprina komandą ir padeda įveikti savo baimes.

Nuostabūs rytai ir saulėlydžiai

Kelionėje svarbu mėgautis kiekviena akimirka, ypač nuostabiais rytais ir saulėlydžiais. Dangus aukštas, gaiva, šlapias, žolė aukšta ir šilta. Draugystė ir intymi erdvė sumažėja, suartėja kelionėje.

Kanjoningas: ką tai reiškia?

Kanjoningas - tai ne tik sportas, bet ir būdas pajausti gyvenimo džiaugsmą, įveikti savo baimes ir patirti nepamirštamų įspūdžių. Tai reikia patirti. Pajausti vandeniu ir tada šokti žemyn. Ir tu nežinai, nes čia niekada nebandei. Nes niekas iš mūsų čia dar nebandė.

Anekdotai ir gyvenimo išmintis

Anekdotai - tai ne tik būdas pralinksminti save ir kitus, bet ir atspindys mūsų gyvenimo, baimių, svajonių ir absurdo. Jie padeda pažvelgti į save iš šalies, pasijuokti iš savo trūkumų ir pasimokyti iš klaidų.

Anekdotai apie mediciną

Ateina senutė pas gydytoją, širdele skundžiasi. Po mėnesio pas tą patį gydytoją ateina ta pati močiutė. - Ačiū tau, gerasis daktarėli, nes aš jau visai pavargau kasdien namo nutekamuoju vamzdžiu į ketvirtą aukštą kabarotis.
- Tik neduokite gerti. - Mano darbo laikas nuo devintos iki keturių. Patarčiau eiti pas okulistą. Jis dirba iki šešių.
- Alzhaimeris, senele, Alzhaimeris. - Aš ne bebras. Aš jūsų narkologas.

Anekdotai apie politiką

Maskvos mero atlyginimas - dvigubai didesnis, nei Rusijos prezidento.
Klaipėdos savivaldybė keistai pasiskirstė į korupcijos teritorijas bei nekorumpuotų valdininkų zonas. "Zona be korupcijos" - toks lipdukas užklijuotas ant vieno iš kabinetų - ant Aplinkos kokybės skyriaus vedėjos durų. O kiti?.. Ar tai reiškia, kad prie nekorumpuotos sistemos pereina tik pavieniai valdininkai? O gal kiti paprasčiausiai apie savo sąžiningumą nepliurpia be reikalo ir laikosi patarlės "Kuklumas žmogų puošia"?

Anekdotai apie gyvenimą

Sveikata - tada, kai viskas skauda, bet dar yra jėgų neiti pas gydytojus…
Galvosite per aukštosios matematikos pamokas ar namie, o čia galvoti nereikia.
Ne visi žmonės yra žmonės.
Kad nušokau. kiti turbūt biški džiaugiasi, nes kaip kitaip čia nusileisti.

Išmintis ir gyvenimiškos situacijos

Šios ištraukos atspindi įvairias gyvenimo situacijas, žmonių santykius, sunkumus ir džiaugsmus. Jose galima rasti gyvenimiškos išminties, ironijos ir humoro.

"Nėra bjauresnės dienos už pirmadienį, kai akys peršti, o krūtinėje - skaudžiai maudžia."
"Jeigu turėdavo alaus butelį, pusę palikdavo sugyventinei, pats tyliai išslinkdavo į miestą ir sugrįždavo vėlai, žinodamas, kad ne tik jis, bet ir ji šiukšlynuose nesirausė."
"Mums reikia ką nors sumislyti, pasakė išpūtęs dūmų kamuolį, antraip - pakratysime kojas…"

tags: #kaip #makaronai #stovi #anekdotai

Kaip makaronai stovi anekdotai: žvilgsnis į Tomio Janežičiaus "Dėdę Vanią"