Gimtadienio tradicijos ir papročiai: nuo faraonų iki šių dienų
Gimtadienis - ypatinga diena, kai švenčiame savo gimimą, džiaugiamės artimųjų dėmesiu ir dovanomis. Vaikai gimtadienio laukia kaip Kalėdų, o suaugusieji dažnai susimąsto apie prabėgusius metus ir ateities planus. Tačiau ar kada susimąstėte, iš kur kilo ši tradicija ir kaip ji keitėsi bėgant amžiams? Šiame straipsnyje panagrinėsime gimtadienių šventimo ištakas, papročius ir tradicijas, susiformavusias įvairiose pasaulio kultūrose.
Gimtadienių ištakos: nuo Egipto iki Romos
Gimtadienių šventimo ištakos siekia senovės civilizacijas. Pasirodo, gimtadienių šventimo ištakos slepiasi dar egiptiečių civilizacijoje. Pirmasis patikimas šaltinis apie gimtadienio šventimą yra Senasis Testamentas ir jame esantis pasakojimas apie tai, kas įvyko prieš 3400 metų. Senojo Testamento Pradžios knygoje sakoma, kad faraonas šventė savo gimimo dieną. Aprašoma tipiška gimtadienio šventė su svečiais ir vaišėmis, pobūdžiu ne kažin kuo besiskirianti nuo mūsų dienų. Tiesa, dabar manoma, jog tuomet „gimimo diena“ buvo vadinama ne faraono gimimo, bet karūnavimo diena: egiptiečių kultūroje ši diena buvo žymiai svarbesnė ir reiškė, jog faraonas tampa dievu. Tačiau tądien, pagal egiptiečių tikėjimą, gimė Dievas.
Kalbant apie dievybes, gimtadienio šventės atsiradimo kontekste verta prisiminti ir graikų bei romėnų tradicijas. Kaip ir daugelis mūsų šiuolaikinių tradicijų, gimtadienio šventė turi tvirtas šaknis senosiose graikų ir romėnų apeigose. Ne paslaptis, jog graikai ir romėnai laikėsi pagoniškų tradicijų, susijusių su Dievų ir deivių panteonu. Jų tikėjime daug dėmesio buvo skiriama aukų ciklui ir šventėms, kuriomis buvo žymimos dienos, sutampančios su tam tikru gamtos ar dangaus įvykiu. Dažnai būtent tokie įvykiai buvo laikomi dievybių gimimo dienomis. Per tokias šventes į gatves plūsdavo minios linksmintojų, kurie dovanodavo maistą, vyną, rankų darbo gaminius.
Bet romėnai ir graikai šventė ne tik dievybių gimimo dienas: jie pirmieji pradėjo švęsti ir nereliginių figūrų gimtadienius. Romėnai švęsdavo draugų ir šeimos narių gimimo dienas, o valdžia inicijuodavo valstybines šventes žymesnių piliečių gimtadieniams paminėti. Pavyzdžiui, švenčiantys 50-ąjį gimtadienį buvo apdovanojami specialiu kvietinių miltų, alyvuogių aliejaus, medaus ir tarkuoto sūrio pyragu. Tokius skanėstus, be abejo, gaudavo tik vyrai, nes moterų gimtadieniai nebuvo švenčiami iki pat XII a. Ilgą laiką moterų gimtadienių niekas ne tik kad nešvęsdavo, bet net ir neregistruodavo, tokią privilegiją turėjo tik vyrai. Kiek žinoma, pirmoji moteris, kasmet šventusi savo gimtadienius, buvo Kleopatra, Egipto faraonė (185-116 m. pr. m. O štai senovės graikai Artemidės, Mėnulio ir medžioklės deivės, gimtadienį švęsdavo net 12 kartų per metus - kiekvieno mėnesio šeštą dieną. Kalbant apie paprastus mirtinguosius, tokia prabanga naudojosi tik šeimos galva - vyras (tėvas), ir tai vieną kartą per metus, o ne kas mėnesį.
Krikščionybės įtaka: nuo pasibjaurėjimo iki tradicijos pasisavinimo
Dėl gimtadienių sąsajų su pagonybe ankstyvosios krikščionybės šalininkai gimtadienius ir šventes laikė pagoniška tradicija, kurios bet kokia kaina reikia vengti. Senovės krikščionių teologas Origenas rašė, kad geri krikščionys gimtadienius turėtų matyti pasibjaurėjimo akimis.
Taip pat skaitykite: Gimtadienio šventės pasaulyje
Šis požiūris smarkiai pasikeitė ketvirtame amžiuje, kai į dvasinį gyvenimą atėjo Kalėdos. Matydama romėnų švenčių populiarumą, bažnyčia užsimojo sukurti savo šventę tuo pačiu metu, kai vyksta didžiulė romėnų Saturnalijų šventė. Taip gimė Kalėdos, kurios buvo paskelbtos Jėzaus gimimo diena. Pirmosios Kalėdos Romos imperijoje paminėtos 336 m. po Kristaus. Tai reiškė ryškų krikščionių požiūrio į gimtadienį pasikeitimą. Nepaisant to, kad iš pradžių krikščionybė prieštaravo gimtadienio idėjai, būtent ji paskatino didžiulį šios praktikos plitimą visoje Europoje. Vėlyvosios Antikos laikotarpiu krikščionys pradėjo švęsti Jėzaus gimimą gruodžio mėnesį, o vėliau pradėjo švęsti įvairių šventųjų gimimo ir mirties dienas. Ilgainiui, maždaug nuo XII a., gimtadieniai po truputį pradėti minėti šeimose, atsirado gimimo registracijos knygos.
Tradicijų formavimasis: nuo Antikos iki industrializacijos
Taip nuo Antikos iki pat industrializacijos laikotarpio skirtingose kultūrose, atsižvelgiant į jų religinius išpažinimus, gyvenamas vietoves ir kultūrines diferenciacijas vystėsi ir vingiavo įvairiausias posūkiais besiformuojančios gimtadienių tradicijos: vienur apipintos griežtais papročiais, kitur leidžiančios gimimo dieną švęsti gyvenimą. Bendra gimtadienių šventimo idėja po truputį ėmė plisti ne tik Europoje, bet ir pasaulyje. Pavyzdžiui, vėlyvojo XVIII amžiaus Kinijoje buvo ypatingai pagerbiamas pirmasis vaiko gimtadienis. Ten egzistavo jau gana panašus į šiuolaikinį vakarėlio variantą gimtadienio modelis. Tuomet jau ir vaikai nebuvo nuošalyje, štai, pavyzdžiui, vokiečių krikščionys XIII a. jau turėjo savo vaikiškųjų gimtadienių šventimo ritualą. Vaiką žadindavo auštant dainomis ir atnešdavo jam pyragą su žvakėmis. Tačiau pyrago iškart nevalgė - žvakes, kai šios sudegdavo, pakeisdavo kitomis, ir taip - iki pat vakaro, kai šeima susirinkdavo vakarienės. Gimtuvininkas sugalvodavo norą ir užpūsdavo žvakutes. Kaip ir šiandien, noro buvo nevalia pasakyti garsiai (antraip jis neva neišsipildys), o žvakutes būtina užpūsti vienu ypu. Beje, žvakučių būdavo viena daugiau, negu sukakdavo metų, ji simbolizuodavo patį gimimo momentą. Tuomet pjaustydavo pyragą ir padalydavo visiems, sėdintiems prie stalo. O dovanų atnešdavo „gimtadieninis nykštukas” - ši figūra vokiečių folklore gyvavo maždaug iki XX a.
XIX amžius: industrializacija ir gimtadienių populiarėjimas
Įžengiant į XIX a., švenčių metu jau buvo užpučiamos žvakės ir mintyse kuriami norai. Vokiečių vaikai - laimingieji - tuomet bene pirmieji sulaukė gimtadienio torto ir žvakučių: po vieną žvakutę už kiekvienus jau nugyventus metus, ir dar vieną, simbolizuojančią viltį sulaukti kito gimtadienio. Visgi tokia prabanga laukė tik labai pasiturinčių šeimų.
Bet prasidėjęs pramonės perversmas leido paplisti gimimo dienos tradicijai ir kitose kultūrose. XIX a. vyko net keli skirtingi procesai, kurie visi drauge lėmė gimtadienių minėjimo populiarėjimą. Vienas paprastas argumentas - ekonominis. Žmonės galėjo vis daugiau sau leisti. Tarkim, kalbant apie gimtadienio tortus, ne tik reikiamų gamybai ingredientų atsirado daugiau, bet ir kepyklos dėl masinės gamybos pažangos pradėjo siūlyti iš anksto paruoštus tortus mažesnėmis kainomis. Be to, XIX a. viduryje atsiradusius požiūrio į gimtadienį pokyčius lėmė ir pasikeitęs požiūris į vaikus. Kai kurie socialiniai tyrimai rodo, jog, mažėjant vaikų skaičiui šeimoje, atžaloms tėvai ėmė skirti daugiau dėmesio. Vaikų gimtadienių svarba galėjo būti ankstyva užuomina apie tai, kad žmonės į vaikus pradeda žiūrėti kaip į vertingus emociškai, o ne tik ekonomiškai šeimos narius.
Gimtadienio šventimas siejosi ir su tuo, kad žmonės vis labiau suvokė bėgantį laiką. Pasak istoriko Howardo Chudacoffo, XIX amžiuje paplitus buitinių ir kišeninių laikrodžių gamybai, žmonės ėmė geriau pažinti ir suvokti laiką savo pačių gyvenime. Atsirado ir dėmesys žmogaus amžiui: mokyklose jis pradėtas naudoti skirstant mokinius į klases, gydytojams amžiaus rodyklė pasitarnavo sveikatos ir raidos vertinimui. Tad tuo pačiu laikotarpiu žmonės pradėjo kasmet žymėti, prisiminti ir švęsti savo bei artimųjų gimtadienius. Atrodo, kad būtent laiko tikslumas ir dėmesys laikui susiejo industrializacijos procesą ir gimtadienių minėjimą. Tad XIX a., industrializacijos laikotarpiu, gimtadienių vakarėlių ritualai ir atributika tapo įprasti.
Taip pat skaitykite: Gimtadienio tradicijos ir papročiai
Gimtadienio tradicijos skirtingose šalyse
Šiandien išgirsti, jog kažkas mini savo gimimo dieną, yra įprasta. Paprotys užpūsti žvakutes ant gimtadienio torto egzistuoja daugelyje pasaulio šalių. Tačiau kiekviena kultūra turi savų ypatybių, ir gimtadieniai pasaulyje švenčiami labai skirtingai (ir tai kartais atrodo išties neįpratai, keistai ir egzotiškai).
- Kanada: Arčiau Atlanto vandenyno esančioje Kanados dalyje gyvuoja tradicija rengti „pasalas“ ir kuo nors išteplioti sukaktuvininko nosį (dažniausiai - aliejumi).
- Tailandas: Tailande egzistuoja labai įdomus paprotys: čia per vaiko gimtadienį tėvai turi paleisti į laisvę kokį nors gyvūną. Prekeiviai prie šventyklų už tam tikrą sumą siūlo atidaryti narvelį su vėžliuku ar paukštuku…
- Kinija: Kinijoje per gimtadienius sukaktuvininkui duodama suvalgyti ilgų makaronų. Tačiau suvalgyti juos reikia sveikus, t.y. neatkandant ir nenugnybiant.
- Vokietija: Kai nevedusiam vokiečiui sukanka 30 metų, pagal senas tradicijas jis turi paimti į rankas šluotą ir eiti šluoti miesto savivaldybės laiptų, aikštės ir t.t., o ištikimi draugai „duoda darbo“ - mėto akmenukus ir pan. Išbandymas tęsiasi tol, kol kokia nors netekėjusi praeivė pagaili nelaimėlio ir padovanoja jam bučinį.
- Airija: Airija taip pat turi savų tradicijų. Pavyzdžiui, sukaktuvininkas laikomas už kojų ir kratomas taip, kad galva nestipriai stuktelėtų į grindis - po vieną kartą už kiekvienus metus, ir dar kartelį - laimei.
- Norvegija, Švedija ir Danija: Norvegijoje, Švedijoje ir Danijoje tėvai pakabina šalies vėliavą, kad kiekvienas praeinantis pro jų namus matytų, kad čia šventė - švenčiamas gimtadienis.
- Japonija: Japonijoje gimtadienio šventimo tradicijos kitokios, nei pas mus. Šventė rengiama tik 3, 5 ir 7 metų sulaukusiems vaikams ir ji tik mažumai iš jų sutampa su tikrąja gimimo data. Tada vaikai aprengiami naujais drabužiais ir vedami į šventyklą. Vaikų gimtadienis Japonijoje laikomas labiau tėvų nuopelnu, o ne švente vaikams.
- Jamaika: Jamaikoje, parodydami, kad žmogus tapo vyresnis, jo draugai turi apibarstyti jį „dulkėmis“ (paprastai jas atstoja miltai).
- Meksika: Meksikiečiai - tikri švenčių (įskaitant skirtų vaikams) rengimo profesionalai. Vienas iš žinomiausių ir populiariausių jų gimtadienio švenčių atributų - pinjata (popierinė kokio nors gyvūno figūra, į kurios vidų pridedama skanumynų).
- Vietnamas: Vietname gimtadienis švenčiamas per Naujuosius metus, ir vadina šią dieną „tet“. Vietnamiečiai nemano, kad gimimo diena yra kažkuo ypatinga ir verta dėmesio. Pagal tradiciją, dieną „tet“ jie visi prideda prie savo amžiaus dar vienerius metus.
- Olandija: Olandijoje sukaktuvininkas sodinamas prie pietų stalo į specialiai išpuoštą kėdę.
- Korėja: Pagrindinės gimtadienio vaišės Korėjoje - ryžių pyragaičiai.
- Lotynų Amerika: Ten gyvuoja įdomus paprotys - tiek kartų, kiek sukanka metų, gimtadienio „kaltininkas” patampomas už… ausų. Be to, vaikas, kurio gimtadienis minimas, pirmąjį gabaliuką šventinio torto atiduoda pačiam artimiausiam žmogui, paprastai tai būna mama arba tėtis. O kai mergaitei sukanka penkiolika, ji šoka valsą ir pirmas jos šokio partneris būna tėtis arba senelis.
- Argentina: O čia švenčiančiojo gimtadienį nosis ištepliojama sviestu arba margarinu! Taip daroma, kad lydėtų sėkmė gyvenime. Pietums - makaronai! Vaikas, kurio gimtadienis švenčiamas, išreiškia pagarbą savo tėvams, o dovanų paprastai gauna pinigų.
Gimtadienis šiandien: tarp tradicijų ir vartotojiškumo
O tai, kad nekantraujamai laukiama dovanų, yra vartotojiškos kultūros padarinys. Beje, prieš du šimtus metų būta nuomonės, jog gimtadienis nėra vien tik šventė: jame liaudis matydavo ir tamsiąją pusę. Toks pareiškimas vėlgi grindžiamas laiko samprata ir pasaulėvokos pokyčiais jame. Gimtadienis gali kelti nerimą, juk jis suprantamas kaip „<…svarbus etapas, per kurį žmonės gali palyginti savo statusą bei pasiekimus su kitais to paties amžiaus žmonėmis“, - rašė H. Chudacoffas. Neretai iškyla klausimas, ar apskritai žmogus turi švęsti savo gimtadienį, kokia to prasmė ir ar toks vienos dienos sureikšminimas nepanašus į veltui švaistomus pinigus? Psichologai teigia, kad švenčiant šią dieną individui lengviau priimti taip neigiamai vertinamą amžėjimo faktą. Bet jeigu jaučiate, kad jus norintys pasveikinti žmonės jūsų gimimo dieną kelia daugiau neigiamų, nei teigiamų emocijų, prisiminkite, kad maždaug 78 proc. pasaulio jau virš 2000 metų švenčia Jėzaus gimtadienį, kurio pats jis niekada nešventė ir nežinia, ar norėtų, kad švęstume mes.
Taip pat skaitykite: Idėjos alaus tortui
tags: #gimtadienio #tradicijos #ir #papročiai