Ar galima valgyti mėsą šeštadienį prieš Velykas: tradicijos ir papročiai
Verbų sekmadienis žymi Didžiosios savaitės pradžią, kuri daugelyje krikščioniškų kraštų dar vadinama Šventąja savaite. Šis laikotarpis skirtas Kristaus kančios ir mirties atminimui, o kartu ir intensyviam dvasiniam bei fiziniam pasiruošimui vienai didžiausių metų švenčių - šv. Velykoms.
Pasninkas prieš Velykas: istorinis kontekstas
Prieš porą šimtų metų pasninkas buvo griežtas: mėsos ir pieno produktų buvo atsisakoma tris dienas per savaitę - trečiadienį, penktadienį ir šeštadienį. Vėliau taisyklės sušvelnėjo, ir pasninko buvo laikomasi tik penktadieniais, o kitomis dienomis stengtasi valgyti saikingai.
Svarbiausi gavėnios produktai ant protėvių stalo buvo silkė, įvairios košės, virtos bulvės su lupenomis, rauginti kopūstai ir kisielius. Grūdinės kultūros - rugiai, miežiai, avižos, grikiai, žirniai, pupos - ir aliejiniai augalai - kanapės, linai, aguonos - taip pat sudarė didelę raciono dalį.
Pasak Lietuvos liaudies buities muziejaus edukatorės Danutės Blaževičienės, pasninkavimas priminė ne tik Kristaus kančią, bet ir atitiko natūralius kaimo žmogaus gyvenimo ritmus. Gyvuliai buvo pjaunami prieš Kalėdas, siekiant, kad mėsos užtektų iki Velykų. Po Užgavėnių, sočiai pavalgę blynų, žmonės, kaip sakydavo, „susiverždavo diržus“ ir valgydavo tik tai, kas liko tarp dantų.
Kai kurie senoliai vis dar tiki pasninko nauda sveikatai. Gavėnios metu būdavo atsisakoma ne tik mėsos ir kitų gyvulinės kilmės riebalų, bet ir pieno bei jo produktų. Organizmas taip išsivalydavo, o pavasarinė beržų ir klevų sula užbaigdavo šį procesą.
Taip pat skaitykite: Virtas kiaušinis keptas: ar įmanoma?
Žemaitijoje Didįjį trečiadienį buvo paplitęs „silkės plakimo“ paprotys: paaugliai, išdrožę žuvį primenančią lentelę, ją vilkdavo aplink bažnyčią, o kiti plakdavo botagais. Taip simboliškai atsisveikindavo su pabodusiu pasninko maistu ir nekantriai laukdavo Velykų, kai vėl galės valgyti mėsą ir pieno produktus.
Didžioji savaitė: tradicijos ir papročiai
Didžioji savaitė - tai laikotarpis, kupinas tradicijų ir papročių, skirtų apmąstymams ir pasiruošimui Velykoms.
Didysis ketvirtadienis
Didysis ketvirtadienis lietuvių tradicijoje vadinamas ir švariuoju ketvirtadieniu. Šią dieną šeimininkės stengdavosi kruopščiai išvalyti namus, pakeisti patalynę, kad visi metai būtų švarūs. Kai kur Didysis ketvirtadienis buvo vadinamas vėlių Velykomis: žmonės lankė ir tvarkė mirusių artimųjų kapus.
Tikėta, kad šią dieną gimę žmonės gali būti dvasregiai - matyti mirusiųjų vėles. Taip pat manyta, kad Didžiojo ketvirtadienio vakarą vėlės eina į bažnyčią, o dvasregiai tampa dvasnešiais, nes vėlės ropščiasi ant jų pečių.
Didžiojo ketvirtadienio vakaras skirtas Paskutinei vakarienei paminėti. Po vakarinių pamaldų bažnyčiose nutyla varpai ir vargonai, susikaupiama prieš Didįjį penktadienį. Kai kuriose vietovėse varpus pavaduodavo berniukai, tarškindami tarškučiais aplink bažnyčią, o po pamaldų eidavo kiaušiniauti į sodybas.
Taip pat skaitykite: Pietų idėjos
Didysis penktadienis
Didysis penktadienis - Kristaus mirties diena, skirta atgailai. Šią dieną bažnyčiose neaukojamos šv. Mišios, prisimenama Kristaus kančios istorija. Būtina laikytis pasninko, stengiamasi atlikti išpažintį.
Didysis šeštadienis
Didysis šeštadienis - laukimo diena, kai Kristus jau palaidotas, bet dar neprisikėlęs. Namų ugniakuruose buvo gesinama ugnis ir įkuriama nauja, parsinešta iš bažnyčios. Parsinešama ir pašventinto vandens. Stengiamasi baigti visus sunkesnius darbus, ruošiami velykiniai valgiai, marginami kiaušiniai, įrengiamos sūpuoklės, bet dar nesisupama. Vakare stengiamasi išsimaudyti ir pasitikti šventę švarūs.
Šeštadienį, saulei nusileidus, pradedamas švęsti Velyknaktis. Kai kuriose Lietuvos vietovėse per Velyknaktį būta savitų papročių. Rytų Lietuvoje iki XIX amžiaus pabaigos buvo žinomas Gavėno sušaudymo paprotys, žymėjęs gavėnios pabaigą: Velykų naktį per bažnyčią bėgantis „Gavėnas“ būdavo „nušaunamas“ ir dingdavo. Taip simboliškai baigdavosi gavėnia ir prasidėdavo naujas laikotarpis. Kai kuriose bažnyčiose Velykų naktį buvo rengiami vaidinimai.
Tarpukario metais per Velykas vykdavo persirengėlių naktiniai vaidinimai bažnyčiose. Dažniausiai būdavo suburiamos dvi persirengėlių grupės - žydai ir kareiviai. Žydai stengdavosi pavogti kryžių, o kareiviai turėdavo jį apginti.
Vidurnaktį suskambus varpams, tikintieji sveikina vieni kitus sakydami: „Kristus prisikėlė!“ ir skelbia Velykų pradžią.
Taip pat skaitykite: Viskas apie kiaušinių galiojimą
Šv. Velykų tradicijos šiandien
Prisikėlimo mišios Velykų rytą yra bene vienintelė diena metuose, kai į bažnyčią eina ir mažiau tikintys. Tai tradicija, įdiegta senelių ir tėvų, teigiančių, kad Velykų pusryčiai nebus tokie skanūs be mišių ir palinkėjimų ramybės bei gerų metų. Po mišių seka apeiginiai pusryčiai.
Pagrindinis skirtumas tarp šiuolaikinės šventės ir ankstesnių - seniau Velykų stalas simbolizavo 7 savaičių pasninko pabaigą, kurio metu buvo atsisakoma mėsos ir kartais pieno produktų. Virti kiaušiniai taip pat buvo retai valgomi, tik per Velykas. Šalia būdavo patiekiami ir mėsos patiekalai: kepta kiaulės galva arba paršiukas, kumpis, virta karka.
Šiuolaikinį Velykų stalą keičia dabartiniai mitybos įpročiai. Dažniau rasime vištienos, kalakutienos, antienos patiekalus, taip pat daugiau saldumynų. Įprastus kiaušinius vis dažniau keičiame šokoladiniais ir dovanojame vaikams - tai vakarietiška tradicija, prigijusi ir Lietuvoje.
Ar antrą Velykų dieną galima valgyti mėsą?
Antroji Velykų diena skirta ėjimui į svečius. Pirmą dieną svarbu būti su šeima namuose, o antrą prasideda šventinės pramogos. Remiantis tradicijomis, antrą Velykų dieną jau galima valgyti mėsą ir kitus pasninko metu vengtus produktus.
Ką rinktis šventiniam stalui?
Anksčiau ant šventinio stalo buvo patiekiami riebesni patiekalai, tad ir dabar, norint išsaugoti senąsias Velykų tradicijas, reikėtų nepamiršti mėsos ir kiaušinių. Jei laikomasi tradicijų, galima rinktis kiaulieną, nes tik per šventes valgoma ši mėsa pakenkti neturėtų. Kasdieniame valgiaraštyje turėtų vyrauti paukštiena ir žuvis.
Svarbu, kad riebūs patiekalai būtų retas svečias ant stalo (tik per šventes) ir būtų valgomi su daržovėmis: šviežiais špinatais, šparagais, svogūnų laiškais, ridikėliais. Taip pat reikėtų nepamiršti įvairių kruopų ir grūdinės kultūros produktų. Desertui tinka šaldytos uogos ir jogurtiniai desertai.
Kiaušiniai yra neatsiejama Velykų šventės dalis. Kiaušiniai kartu su mėsa ir pienu būdavo draudžiami valgyti iki Velykų trukusios gavėnios laikotarpiu, tad Velykos buvo puiki proga šių produktų prisivalgyti.
Velykų žaidimai ir pramogos
Per Velykas nepamirškite tradicinių žaidimų: margučių ridenimo, lauko žaidimų, supimosi sūpynėmis. Jie padės sudeginti kalorijas, suvartotas valgant sotesnius patiekalus.
Po šventinių mišių ir pusryčių buvo žaidžiami įvairūs žaidimai su margučiais. Kaime buvo privaloma pasisupti, tikint, kad kuo aukščiau įsisupsi, tuo aukštesni linai augs. Supdavosi ne tik vaikai, bet ir jaunimas, ypač netekėjusios merginos, tikėdamiesi ištekėti.
Ką iš tikrųjų reiškia pasninkas Didįjį penktadienį?
Pasninkas Didįjį penktadienį - tai ne tik mitybos apribojimai, bet ir dvasinė praktika, skatinanti susimąstyti apie gyvenimo prasmę, atgailą ir Kristaus auką. Bažnyčia ragina savanoriškai atsisakyti ne tik mėsos, bet ir perteklinių pramogų, pasiduoti dvasiniam susikaupimui, apmąstyti savo gyvenimą ir nuodėmes.
Pagal Katalikų bažnyčios kanonus, šią dieną tikintieji kviečiami laikytis griežto pasninko:
- Vieną kartą per dieną pavalgyti sočiai;
- Du kartus - labai kukliai;
- Vengti mėsos ir jos produktų.
Didžiojo penktadienio pasninko metu leidžiama vartoti:
- Žuvį ir jūrų gėrybes;
- Daržoves, vaisius, kruopas ir ankštinius produktus;
- Duoną, makaronus, ryžius (be mėsos ar pieno padažų);
- Augalinės kilmės sriubas ir troškinius;
- Vandens pagrindu gamintus gėrimus, žolelių arbatas, kavą be pieno ir cukraus.
Svarbiausias draudimas - atsisakyti mėsos ir jos produktų. Taip pat:
- Vengti pieno produktų (nors tai nėra privaloma);
- Susilaikyti nuo saldumynų, alkoholio ir prabangių patiekalų;
- Nevalia švęsti, dalyvauti vakarėliuose, triukšminguose renginiuose;
- Rekomenduojama vengti socialinių tinklų ir kitų dėmesį blaškančių veiklų.
Pasninkas Didįjį penktadienį privalomas visiems katalikams nuo 18 iki 60 metų (griežtas pasninkas). Nuo mėsos susilaikyti turi visi tikintieji nuo 14 metų amžiaus. Vaikai, senjorai, nėščios moterys, sergantys žmonės ar fiziškai sunkiai dirbantys asmenys gali būti atleidžiami nuo pasninko, tačiau skatinami laikytis dvasinio susilaikymo.
Didysis penktadienis - tai proga sustoti, nurimti ir peržvelgti savo gyvenimą. Pasninkas padeda ne tik ugdyti valią, bet ir pasinerti į vidinę tylą, ieškoti artumo su Dievu. Dvasinė drausmė šią dieną sustiprina ryšį su bendruomene, tikėjimu ir amžinąja gyvenimo prasme. Be to, pasninkas turi ir praktinę naudą - padeda atsikratyti pertekliaus, išlaisvina nuo priklausomybių maistui, skatina sąmoningumą ir dėmesingumą kasdienybėje.
Pasninkas: atgailos ir pamaldumo forma
Pasninkas yra asketizmo forma - susilaikymas tam tikrą laiką nuo kai kurių valgių ir gėrimų dėl religinių motyvų. Krikščionių tradicijoje pasninkas yra viena pagrindinių atgailos ir pamaldumo formų. Jis padeda apvaldyti instinktus ir pasiekti sielos tyrumo. Pasninko laikomasi rengiantis priimti Švenčiausiąjį Sakramentą − Komuniją. Pasninko dienomis dažniausiai meldžiamasi ir klausomasi Dievo žodžio.
Privaloma laikytis Velykų pasninko Didįjį penktadienį, o jei galima, ir Didįjį šeštadienį. Visuotinėje Bažnyčioje pasninko įstatymas leidžia per dieną sočiai valgyti tik kartą. Kitus du kartus (ryte ir vakare) − tik lengvai užkąsti. Vanduo, sultys, pienas pasninko nelaužo. Pagal Kanonų teisės kodeksą šio įstatymo privalu laikytis nuo 18 iki 60 metų. Pasninkauti būtina Pelenų dieną ir Didįjį penktadienį.
Pasninkavimu t. p. suprantamas atsisakymas mėsiškų valgių, oficialiai vadinamas abstinencijos įstatymu; draudžiama valgyti žinduolių ir paukščių mėsą, leidžiama - žuvį, kiaušinius, pieno produktus, jūros gėrybes. Jo reikia laikytis visais metų penktadieniais, Pelenų trečiadienį ir Kūčių dieną. Ypač daug pasninko dienų (7 savaites iki Velykų) turi stačiatikiai.
Gavėnios receptai
Štai keletas edukatorės Danutės Blaževičienės rekomenduojamų tradicinių gavėnios valgių receptų iš Nijolės Marcinkevičienės knygos „Metai už stalo: kalendorinių švenčių ir sezoniniai valgiai“:
Saldė
- 1 l duonos raugo
- 0,5 stiklinės cukraus
- 1,5 l vandens
Į duonos raugą įberti cukrų ir gerai išplakti. Vandenį užvirinti, truputį ataušinti, užpilti ant išplakto duonos raugo ir gerai išmaišyti. Pastatyti šiltoje vietoje 4-5 val., kad parūgtų. Skystį nupilti į kitą indą ir pastatyti vėsioje vietoje. Atšalusi saldė tinka gėrimui, ją valgė su karštomis bulvėmis, virė sriubas.
Saldė su džiovintais grybais
- 4-5 džiovinti grybai
- 1 svogūnas
- Lauro lapelis
- Druska
Saldė užvirinama. Džiovinti grybai nuplaunami, pamerkiami ir susmulkinami. Smulkiai supjaustomas svogūnas, sumaišomas su grybais, pabarstoma druska, šaukštu patrinama ir dedama į puodą su salde. Paverdama iki 10 min.
Saldė su džiovintomis kriaušėmis
Džiovintos kriaušės nuplaunamos, sudedamos į puodą, užpilamos karštu vandeniu, kad apsemtų ir paliekama pamirkti. Užverdama tame pačiame vandenyje, kuriame mirko. Į puodą su kriaušėmis pripilama saldės (galima ir su tirščiais) ir vėl užverdama. Virti apie 15 min. Galima pasisaldinti.
Svogūnų sriuba su silke (cibulynė)
- 1 silkė
- 2-3 svogūnai
- 3 su lupenomis virtos bulvės
- 1 l virinto vandens
- ½ l burokėlių rasalo
- 5 pipirai
- Druskos
Silkė išvaloma, išplaunama, nusausinama, suvyniojama į popierių ir kepama ant medžio anglių žarijų 10-15 min. Iškepusi silkė išvyniojama iš popieriaus, išimami kaulai. Silkės gabaliukai sutrinami moliniame inde su mediniu šaukštu kartu su nuluptomis bulvėmis. Ištrinta masė užpilama šaltu virintu vandeniu, gerai išmaišoma, sudedama griežinėliais supjaustyti svogūnai, įberiami smulkiai sumalti pipirai, supilamas burokėlių rasalas, jeigu reikia, pasūdoma.
tags: #ar #galima #valgyti #mėsą #šeštadienį #prieš