Kaip kepti sveikiausius blynus vaikams: mitybos specialistų patarimai ir receptai
Šiandien kokybiška mityba ir sveikas gyvenimo būdas yra daugelio žmonių prioritetas. Tuo pačiu metu, pagal poreikį, virtuvės prietaisai gerėja ir tobulėja. Norint iškepti skanius blynus, neužtenka vien tik gero recepto. Ne mažiau svarbu tinkamai išsirinkti pagrindinius ingredientus - miltus, nuo kurių priklausys ne tik blynų skonis, išvaizda, bet ir kokybė.
Miltų pasirinkimas: nuo rūšies iki maistinės vertės
Visų pirma, renkantis šį produktą, reikėtų atkreipti dėmesį į raides ir skaičius, kurie yra nurodyti ant miltų pakuotės. Raidėmis (pavyzdžiui: A, B, C, D, E, F) žymimas glitimo kiekis - kuo ši raidė arčiau abėcėlės pradžios, tuo glitimo miltuose bus daugiau. Skaičiai (pavyzdžiui: 405, 550, 812, 1050, 1600, 1700) nurodo procentinį pelenų kiekį (jų sudėtyje yra mineralinių medžiagų) bei miltų spalvą. Kuo skaičius mažesnis, tuo miltai bus baltesni, tačiau mažiau vertingi. Miltų spalva atspindi mineralinių ir skaidulinių medžiagų kiekį, tad tamsiausi miltai bus sveikatai palankesni, nes šių medžiagų kiekis juose didelis.
Pastaruoju metu vartotojai vis dažniau renkasi tokias miltų rūšis, kaip speltų, kukurūzų, žirnių, ryžių ar riešutų, tačiau šie miltai tinka ne visiems gaminiams. Gaminant blynus populiariausi kvietiniai ir ruginiai miltai, nes dėl savo surišančiųjų savybių šiems kepiniams tinka geriausiai, padeda išlaikyti reikiamą formą, purumą. Norint pagerinti blynų maistines savybes, dalį kvietinių miltų galima pakeisti kukurūzų, grikių, avižų, sorų ar riešutų miltais, bet svarbu nepamiršti, kad tokiu atveju reikės įdėti daugiau klampumą suteikiančios medžiagos - kiaušinių, bananų ar kt., nes šios rūšies miltai neturi glitimo.
Vartotojai vis labiau rūpinasi savo sveikata ir ją stengiasi stiprinti rinkdamiesi sveikesnius produktus, kaip antai jau minėtus miltus be glitimo ir ekologiškus ar visų grūdo dalių miltus. Tokie miltai vertingi dėl jų sudėtyje esančių vitaminų, mikroelementų, fermentų, tad ir kepiniai bus naudingesni organizmui. Dar svarbu žinoti, kad naudojant, pvz., avižų miltus, reikės dėti mažiau cukraus, nes šie miltai yra natūraliai saldesni. Tokiomis pačiomis savybėmis pasižymi ir migdolų miltai.
Kiekviena miltų rūšis turi skirtingų naudingųjų medžiagų, pvz., speltų miltuose yra beveik visi žmogaus organizmui būtini vitaminai ir medžiagos, kurios lengvai tirpsta, tad organizmas jas greitai įsisavina. Kukurūzų miltuose daug ląstelienos (skaidulinių medžiagų), todėl jie padeda iš organizmo pašalinti cholesterolį ir riebalus. Grikių miltuose daug magnio, kalio, geležies, kalcio, taip pat B grupės ir E vitaminų, nėra glitimo. Ryžių miltai - puiki alternatyva kviečių miltams dėl savo neutralaus skonio, be to, jie mažai alergizuoja ir yra lengvai virškinami. Bolivinių balandų miltuose yra didžiausias baltymų kiekis, palyginti su kitais miltais. Juose randamos visos devynios pagrindinės amino rūgštys, nėra glitimo.
Taip pat skaitykite: Kaip kepti blynus su bananais
Riebalų pasirinkimas kepimui
Norint iškepti ne tik skanius, bet ir sveikatai palankesnius blynus, reikėtų pasirinkti tinkamus riebalus. Geriausiai tinka daug sočiųjų riebalų turintys kokosų aliejus, lydytas sviestas (ghi), žąsų ar kiaulių taukai ir kt. Šiuose riebaluose maistas lengvai apkepa, bet nedega, todėl jų reikia kur kas mažiau nei, pavyzdžiui, rapsų ar saulėgrąžų aliejaus. Renkantis kepti ant augalinio aliejaus, reikėtų atkreipti dėmesį, kad jis būtų tam skirtas.
"Nutribullet" - pagalbininkas kuriant sveikus patiekalus
Šiandien daugelį žmonių traukia kokybiška mityba ir sveikas gyvenimo būdas. Tuo pačiu, pagal poreikį, virtuvės prietaisai gerėja ir tobulėja. Vienas prietaisas, kuris mus jau domino gan senokai yra „Nutribullet” trintuvas. Jis yra skirtas trinti daržoves, vaisius bei svarbiausia sėklas, riešutus, net ledą. Teko ne kartą girdėti gerų atsiliepimų apie šį prietaisą dėl daugelio priežasčių, taigi nusprendėme ir mes išbandyti šį itin reklamuojamą ir pagyrimais liaupsinamą „Nutribullet”. Pagrindinis „Nutribullet” išskirtinumas tai, kad jame yra sūkūrinė technologija, kurios pagalba maistas tarsi vis įtraukiamas į trintuvo ašmenis taip pasiekiant, kad net kiečiausi maisto produktai būtų sutrinti iki vientisos, šilkinės masės. „Nutribullet” yra tikrai ypatingas trintuvas. Su šiuo trintuvu nesunkiai sumalsite ne tik vaisius ar daržoves, bet ir jų žievelės, riešutus, sėklas ar šaldytus produktus.
"Nutribullet" panaudojimas gaminant blynus
Dar vienas mano atradimas ir palengvinantis darbą virtuvėje - blynų tešlos ruošimas. Į indą tiesiog įmušu kiaušinius, dedu cukrų, miltus, pieną, sviestą, įjungiu keletui sekundžių ir turiu paruoštą vientisą masę. Savaitgalio ryto tradicija kepti sūnui blynus palengvėjo dešimt kartų, nes iki šio prietaiso vientisą tešlą išmaišyti būdavo misija neįmanoma.
Sveikų blynų receptai vaikams
Sveika mityba vaikystėje yra itin svarbi, todėl pateikiame keletą receptų, kurie padės paruošti ne tik skanius, bet ir maistingus blynus jūsų vaikams.
Vaisių ir daržovių kokteilių blynai
Su „Nutribullet” pirmiausia pagaminsite pačius skaniausius ir sveikiausius vaisių ir daržovių kokteilius. Net nebūtina žinoti kažkokius specialius receptus, tiesiog sumetate ką turite: uogas, vaisius, kažkokią daržovę, riešutus ir gaunate patį skaniausią gėrimą. Taip pat mums, tėvams, turintiems vaikų trintuvas itin vertingas dėl galimybės į gardų braškinį kokteilį įdėti špinatų, kurių vaikai šiaip nevalgo saujomis. O šaltuoju metų laiku galime įtrinti mažą imbiero gabaliuką, kurio šiaip nevalgytumėte nei patys, nei vaikai, o iki vientisos masės sutrintame kokteilyje jo beveik nesijaus, tačiau imunitetas tikrai už tai padėkos. Mums jau įpročiu tapo rytą pradėti su tokiu maistingu ir sveiku kokteiliu.
Taip pat skaitykite: Vištos kepimo patarimai Kamado Bono kepsninei
Blynai su bananais ir avižų miltais
Šiam receptui reikės:
- 1 puodelio avižų miltų
- 1 prinokusio banano
- 1 kiaušinio
- 1 puodelio pieno (galima naudoti augalinį pieną)
- Šaukštelio kepimo miltelių
- Žiupsnelio druskos
Bananą sutrinkite šakute arba „Nutribullet”. Sumaišykite su kitais ingredientais, kol gausite vientisą masę. Kepkite ant įkaitintos keptuvės su trupučiu kokosų aliejaus.
Blynai su morkomis ir obuoliais
Šiam receptui reikės:
- 1 puodelio kvietinių arba speltų miltų
- 1 tarkuotos morkos
- 1 tarkuoto obuolio
- 1 kiaušinio
- 1 puodelio pieno
- Šaukštelio kepimo miltelių
- Žiupsnelio cinamono
Sumaišykite visus ingredientus ir kepkite ant įkaitintos keptuvės.
Sovietinio "obščepito" įtaka ir dabartinės tendencijos
Sovietinė santvarka daugelio lietuvių sąmonėje įdiegė iškreiptą gastronominę estetiką. Net ir šiandien visur pastebimai pasireiškia sovietinio „obščepito“ įtaka - maisto produktų ir valgių pasirinkime, įgytuose ir jau „savais“ tapusiuose skoniuose ir valgymo įpročiuose, patiekalų pasirinkime, jų puošime ir patiekime. Tai suprantama, nes nuo vaikystės įprasti, vieni ir tie patys maisto produktai (teisingiau - košmariškas jų nebuvimas sovietinėse parduotuvėse), jų kasdienis skonis ir kvapas sekė visą gyvenimą. Taip įprotis tapo antrąja natūra, antrąja prigimtimi, nežiūrint į tai, kad ji neatitiko lietuvių, nuo amžių pripratusių prie savo nacionalinės virtuvės, poreikių. Nors parduotuvėse galima rasti maisto produktų beveik iš viso pasaulio (kurie yra žymiai pigesni ir daug vertingesni) sovietinė diktatūra maisto vartojime tebėra taip įaugusi į lietuvių buitį, kad šiandien dar tik pradedama išsivaduoti nuo senųjų rutininių įpročių, pripratimo savo racione naudoti vienus ir tuos pačius maisto produktus.
Taip pat skaitykite: Kaip kepti lašišą keptuvėje
Net 50 metų sovietinis „obščepitas“, sovietiniai kulinariniai leidiniai, valgymo „mokytojai“ per žiniasklaidą, kino filmus stengėsi įdiegti „susovietintam“ lietuviui kas su kuo valgoma. Mėsą būtina troškinti tik vandenyje ir jokiu būdu to negalima daryti aluje, giroje, suloje arba su medumi, kaip nuo senų senovės darė lietuviai. Aviena sovietinių medikų buvo išbrokuota, nes turi specifinį kvapą ir taip iš lietuvių mitybos išguita. Nors lietuviai nuo senų senovės mokėjo pasigaminti ypatingai daug avienos valgių, kiekviena kaimo bobutė žinojo, kad įdėjus į avieną keletą prieskoninių žolelių, kurios auga čia pat patvoriuose ir pagrioviuose, bet koks avienos „negeras ir neskanus“ kvapas pradingsta. Kita vertus, net ir atkampių bakūžių varganoje buityje buvo žinoma, kaip pagaminti avieną, kad lajus nestingtų, o burnoje tirpte tirptų.
Pagal sovietines kulinarines nuorodas sultinys būtinai turėjo būti valgomas su kiaušiniu, duona - su dešra, arbata - tik su citrina. Arbatą galima užplikyti tik verdančiu vandeniu ir tą nuovirą („zavarką“), skirtą visai darbo dienai (kuris nuo laikymo įgaudavo savitą šieninį pamazginį skonį ir kvapą), atskiesti virintu vandeniu. Daug kas su nostalgija prisimena sovietinių valgyklų, ypač Maskvos, Leningrado, Kijevo ir kitų didžiųjų plačiosios Rusijos miestų „kofe bočkovij“. Kavą čia virdavo dideliuose aliumininiuose puoduose, ant kurių šonų būdavo nupaišyti dideli raudoni inventoriniai numeriai, iš anksto pasaldindavo, semdavo aliumininiais samčiais ir patiekdavo kampuotose stiklinėse nuvarvėjusiais šonais („granionije stakany“). Šios kavos išskirtinė sudedamoji dalis buvo kondensuotas pienas, dėl kurio verdama kava ypatingai putodavo. Tų komunistinių standartinių nuorodų jokiu būdinu nebūdavo galima pažeisti. Tai buvo lyg nerašytas įstatymas, kurio reikalavimai vaikams būdavo diegiami darželiuose, mokyklose ir pionierių lageriuose. Tėvams - darbininkų valgyklose, kurortuose ir sanatorijose, seneliams ir negalios žmonėms - prieglaudose. Valgiaraštis visiems buvo kaip konclageryje - neskanus, bet užtat vienodas.
Lietuvoje sovietinė epocha paliko savo išskirtinį - sovietinio „obščepito“ „aromatą“: tai unikalus ir nepakartojamas, kai kam šiandien ir nostalgiškas praeities kvapas, persipynęs su prisvilusios „podlivkos“ bei muiliniu perdegusio aliejaus tvaiku, actu trenkiančių barščių ar visą dieną kaitinamos kopūstienės kvapu, išpampusių teftelių arba, kaip Klaipėdoje taikliai vadindavo - „Tumėno kotletų“ (keturi penktadaliai duonos ir vienas penktadalis mėsos), keliolika kartų kaitinto cheko, visą dieną titane verdamos beskonės ir šutusio šieno kvapo saldžios arbatos „aromatu“ bei linoleumo grindų, kurias plaudavo chlorkalkėse mirkytais skudurais, apvyturiuotais apie kelis šerius turinčias šluotas, kvapu. Prie šio aromato puokštės būtinai dar reikėtų pridėti ir paminėti savotišką „tupyklų aromatą“, kuris klientą pasitikdavo ką tik įėjus… Bet smagiausi aromatai - sovietinių dešrų. Vilnius - Maskva traukiniai kvepėdavo tauriais rūkytų dešrų, skilandžių ir lašinių kvapais: Maskvos valdininkams vežamų kyšių aromatais. Tuo tarpu visos Maskvos „električkos“ atsiduodavo pigios (už du dvidešimts) „Atskirosios“ dešros kvapeliokais, nes visa Rusija dešrą pirkdavo tik Maskvoje - kitur tiesiog jos net nebūdavo.
Dešros aromatai šiaip būtų ir gana malonūs, jei traukiniuose jie nebūtų sumišę su tų laikų sovietinių vagonų tualetų smarve. Spėkite, kuo skirdavosi geri Lietuvos tiekėjai nuo prastų. O gi tuo, kad gerųjų „pramušėjų“ kvapas būdavo „skanesnis“. Geri tiekėjai vežamų kyšių neskubėdavo dalinti: pirma įsikurdavo viešbučiuose, išsivėdindavo traukinių tvaiką ir tik tada, jau skaniai kvepiantys, nešdavo įtakingiems Maskvos valdininkams atvežtąsias gėrybes. Prakalbus apie traukinius, būtinai reikia prisiminti ir geležinkeliečių salianka. Tai būdavo firminis vagonų restoranų patiekalas. Metaliniuose dubenėliuose patiekdavo drungno, sočiai druska ir pipirais „pagardinto“ nuoviro, kuriame plūduriuodavo kitų patiekalų likučiai, būtinai papuošti viena žalia alyvuoge. „Vinimi“, suprantama, būdavo virtos „sasiskos “ ir konservuoti žirneliai. „Tarybinės sasiskos“, kurių pavadinimu dabar spekuliuoja kai kurie kulinariniai mažaraščiai, trumpos atminties mėsininkai, kurių komunistinių bacilų paveiktoje smegeninėje „tarybinis“ asocijuojasi su „gera kokybė“. Būtina priminti pagrindinį, o tuo pačiu ir išskirtinį, sovietinių „sasiskų“ bruožą - celofaninį apvalkalą, kurį nulupti galėdavai tik „sasiskai“ išvirus, bet jei tą akimirką pražiopsodavai, tai apvalkalą jau reikėdavo lupti su visa mėsa ir nuo jo peiliu arba dantimis tą mėsą skusti arba gremžti.
Ne tik vagonų restoranuose, bet visur: mokyklose ir vaikų lageriuose, valgyklose ir sanatorijose, ligoninėse ir vaikų darželiuose pagrindinis karštųjų patiekalų garnyras būdavo skysta, „pliūringa“ bulvių košė, kurią užtikrintais šaukšto judesiais, trimis bangomis ant metalinės lėkštės išdėstydavo virėjos. Čia pat dėdavo „Tumėno maltinuką“ ir būtinai viską užpildavo rausva, miltinga „padlivka“. Ta sovietinė „padlivka“ vieningai „gerai“ tikdavo žuviai ir paukštienai, mėsai ir daržovėms. Virėjoms reikėdavo žinoti tik vieną padažą, o iš prieskonių - vien tik laurų lapus ir pipirus. Dar būdavo gvazdikėliai, cinamonas ir muskatų riešutai, bet naudojami tik pačio aukščiausio lygio restoranų konditerijoje. Nevalia pamiršti ir indus bei įrankius. Masinei mitybai pramonė buvo prigaminusi kalnus metalinių lėkščių ir dubenų, valgytojui dažniausiai pateikiamų šiek tiek riebaluotų, su atitinkamu sovietinės buitinės chemijos aromatu (pagal sovietinę higieną, šluostės ir mazginiai turėdavo būti mirkomi chlorkalkių skiedinyje). Maskva ir Leningradas Baltijos šalių gyventojus stebindavo savitai pateikiamais valgymo įrankiais, kurie būdavo nuskalaujami karštame vandenyje ir dar šilti, šlapi, suverčiami ant taukinų padėklų. Gerai, jei rasdavai šaukštams ir šakutėms (peilių dažniausiai nebūdavo, o jei ir būdavo, tai klientui duodami prie kasos ir tik valgant nemuštos mėsos kepsnius (kurie patiekiami labai retomis progomis)) nusišluostyti servetėlių. Servetėlės, beje, taip pat „taupiai“ supjaustytos į tris dalis… Ką gi, 50 metų sovietinio „obščepito“ diegimo rezultatai Lietuvoje buvo ne unikalūs valgiai ar patiekalai, o visai sovietinei imperijai vieningas naujos žmonių bendrijos formavimo receptas. Tačiau šių dienų aktualijos rodo, kad ir šis dalykas komunizmo statytojams nepasisekė: Baltijos šalys seniai atsikratė Kremliaus diktato, kitos rusų imperijos užkariautos tautos jau išsivadavo ar tebesivaduoja…
Rusų okupacijos metais visi restoranai ir kavinės privalėjo gaminti tik Maskvoje patvirtintus patiekalus. O valgių gamybai, kaip niekur kitur pasaulyje, vadovavo absoliutūs kulinarijos analfabetai - ne kulinarai, o gydytojai. Beje, dar ir dabar tas atavistinis sovietinis reliktas gajus Lietuvoje. Šiandien absoliučiai nieko kulinarijoje ir valgių gamybos technologijose neišmanantys veterinarai reguliuoja ir nurodinėja kaip, ką ir su kuo valgyti, kaip gaminti, kas žmogui gardu ir kas neskanu… Dabar dar ir valgio gamintojus bei pačius valgytojus ėmėsi mokinti kai kurie kalbininkai. Štai, paruošei Vienos šnicelį (visas civilizuotas pasaulis žino, kad jis ruošiamas iš veršienos), o kalbininkai jį verčia vadinti pjausniu, nors pjausnį gali atpjauti ir nuo plekšnės, ir nuo saliero. Kalbininkų dėka iš Lietuvos dingo antrekotai, bifšteksai, langetai, romšteksai, rostbifai, šniceliai, kotletai (kiaulienos nugarinės pjausnys, su kauliuku, be lašinių ir būtinai nemuštas), kurie šiais pavadinimais žinomi visiems pasaulio valgytojams tiek Japonijoje, tiek Egipte, tiek Švedijoje, ar dar kur nors kitur. Gaila, kad kalbininkams neteko šių mėsos kepsnių ragauti ar, juo labiau, atsirinkti ir pirkti jiems atitinkamos mėsos, specialiai ruošti ir kepti, ne bet kaip, o tik taip, kad išeitų antrekotas, bifšteksas, kotletas, langetas, romšteksas, šnicelis, o ne šiaip koks beprasmis ir beskonis pjausnys…
Valgymo kultūra ir etiketas
Seimūnai valgyti nemoka Sovietinių mitybos dalykų rusai lietuviams brukte įbruko. O išmokinti valgymo etiketo: gražiai valgyti, kultūringai elgtis prie stalo, „pamiršo“. Iki rusų okupacijos, Kauno žemės ūkio mokykloje, kur kaimietukės buvo ruošiamos šeimininkauti savo ūkiuose, mergaitės būdavo verčiamos valgyti pasikišusios po pažastimis storiausius knygų tomus. Tai, kuriai knygos iškrisdavo, būdavo didžiausia gėda. Taip būdavo pratinama sėdėti prie stalo tiesiai, nesiramstyti alkūnėmis, neskeryčioti rankomis, mokėti racionaliai naudoti savo judesius. Pažiūrėkime, kaip dabar savo valgyklose valgo kai kurie mūsų išrinkti Seimo ir Vyriausybės atstovai. Jau kelintą kadenciją regime mūsų tautos gėdą - tam tikra dalis seimūnų ir valdininkų ne tik nemoka sėdėti prie stalo, jie nežino kaip taisyklingai reikia laikyti rankose valgymo įrankius: nemoka valgant naudoti šakutės, peilio, šaukšto. Na, o pats valgymo procesas - savotiškai įdomus sriubų šlerpštimas, ekskliuzyvinis maisto kramtymas išsižiojus, būtinos užstalės šnekos, vadalojant kąsnį pražiotoje burnoje, primena nuo civilizacijos atitolusį procesą. Ačiū Dievui, kad tos valdžios žmonių valgyklos yra uždaros, neprieinamos kitiems piliečiams, nes jei kas iš europiečių pamatytų šitokį „valgymą“, tai arba mandagiai patylėtų, arba patartų ne į Europą, o kuo skubiau grįžti ten, iš kur valdžion netyčia pakliuvo.
Nesuprantama, kodėl geriau ar blogiau mokantys, keistai besielgiančių nepamokina - gal gėda dėl kolegų neišsiauklėjimo, o gal ir patys nelabai yra užtikrinti savo žiniomis? Kodėl Seimo, Vyriausybės, savivaldybių valdininkai nėra mokomi užstalės ir valgymo etiketo, juk visiems akivaizdu, kad čia jiems tikrai ir žinių, ir praktikos nearti dirvonai… Dar įdomiau už valdžios žmones elgiasi nuvorišai. Kur jie prieš tai yra gyvenę, sunku ir pasakyti, bet pastebėkite, kaip jie elgiasi per prezentacijas, balius, restoranuose ir kavinėse. Vien žiūrint iš šalies jau ima gėda ir gailestis dėl to, kad tai yra tavo tautiečiai, kad tai yra iš išorės gražūs, šiandien jau brangiai ir skoningai apsirengę „ponai“ ir „ponios“… tik su civilizacijos nemačiusių provincialų (blogąja prasme) elgesio ir etikos įpročiais. Tas pats sakytina ir apie „žvaigždes“ - čia jau kuo daugiau skeryčiojiesi (judesių koordinacijos sutrikimas medicinoje suprantamas kaip atitinkamas susirgimas, liga), kuo labiau pabrėži savo nesugebėjimą nuosekliai išsakyti savo mintis, tuo labiau esi „žvaigždesnis“. Ir kuo didesnė „žvaigždė“, tuo daugiau ji turi ėsti, ryti, žagsėti, riaugėti ir garsiai gadinti orą… O pažiūrėkite, kaip sėdi prie stalų kai kurios panelės vadybininkės ir visokios kitokios sekretorės - grakščiai sulinkusios, elegantiškai išsiskeryčiojusios arba seksualiai užgulusios stalus viliote vilioja į neištirtus tolius… Tiek daug gražių žmonių Lietuvoje ir tiek daug iš jų nemoka elementariausių elgesio taisyklių - nemoka sėdėti ir elgtis prie stalo. Nemoka naudotis stalo įrankiais, nemoka jais valgyti nei mėsos, nei daržovių, nei žuvies, nemoka gerti vyno, alaus ir degtinės… Ir kuo toliau, tuo labiau nemokės, nes šių dalykų vaikų niekas nemoko šeimose, vaikų darželiuose, mokyklose, aukštesniosiose ir aukštosiose mokyklose.
Na, nebūtina aukštąjį mokslą baigusiam detaliai žinoti diplomatinio protokolo reikalavimus, bet, kad ministerijų, savivaldybių valdininkai nežino valgymo ir užstalės etiketo, nežino net kam naudojama servetėlė, kelia abejonių ir jų kompetencija… Nenorima atsisakyti idiotiškų bolševikinių įpročių Nors ir kaip būtų keista, šis civilizuotus žmones stulbinantis konservatizmas, įsiėdęs į lietuvių sąmonę, verčia šimtus žmonių laikytis šių idiotiškų, kažkada kažkieno iš „viršaus nuleistų“ nurodymų. Kodėl per visas šventes visi sutartinai, lyg pagal lagerio viršininko komandą, ruošia virtų daržovių su dešra ir majonezu mišrainę, vadinamą „Sostinės salotomis“? Kodėl lietuviui kasdien reikia suvalgyti išplaktą, kiaušinyje ir džiūvėsiuose išvoliotą bei degintų riebalų pripampusį sovietinį „lietuvišką karbonadą“, nors po tokio maisto visi sutartinai raitosi nuo skrandžio skausmų ir geria vaistus nuo sutrikusio virškinimo? Kodėl per Naujųjų sutikimą geriamas gazuotas netikęs vynas (matyt, tyčiojantis pavadintas „sovietskoje šampanskoje“), lyg be jo neateis Naujieji Metai, lyg Lietuvoje niekas nėra ragavęs tauraus vyno? O tas sovietinis komunistinis bukagalviškų tostų sakymas, kad greičiau visus nugirdyti, ne tik visus užsieniečius stebina, bet jau tapo viso pasaulio pasityčiojimo objektu, nes kas tinka gruzinams, kas kaukaziečiams yra sena tradicija ir prigimta, lietuviuose atrodo naivu ir beprasmiška. Kodėl lietuviai prie ypač gero lietuviško alaus patiekia rusišką užkandą - duoną su česnaku ar žirnius su svogūnais, kuris buvo būtinas sovietinėje Rusijoje, kad „užmuštų“ ypač blogo rusiško alaus skonį ir tvaiką? Kodėl Lietuvoje pievagrybiai į salotas dedami tik konservuoti, nors visame pasaulyje jie valgomi žali ir dar nė vienas nuo to nemirė? Kodėl lietuviai per 50 metų „pamiršo“ kaip reikia ruošti skaniausius, sveikiausius ir organizmui naudingiausius daržovių ir žuvies, kalakutienos, žvėrienos ir laukinės paukštienos patiekalus? Kodėl lietuviai gerdami konjaką „užkanda“ citrina, o tą šnypštalą „šampaną“ - šokoladu? ( Beje, prie tikro šampano jokiu būdu netinka šokoladas, kuris užgožia subtilų briuto skonį ir aromatą. Taip pat prie tikro prancūziško konjako netinka jokia užkanda, nes jis neužkandamas, juo reikia mėgautis vienu ir jokiu būdu gerti ne tam, kad pasigertumei, kaip būdavo įprasta kompartijos šulams). Matyt kai kurie lietuvaičiai elgiasi kaip ir meksikiečiai, kurie tam, kad „užmuštų“ savo agavos vaisių naminės degtinės skonį, būtinai „pasigardina“ druska ir citrina. Sovietiniais „konjaku“ „Belyj aist“, „šampanu“ net ir šiandien užverstos parduotuvių lentynos - štai ką reiškia pripratimas prie šlykščių dalykų. Čia, matyt, tas pats, kaip ir rusiški keiksmažodžiai, be kurių „pagalbos“ lietuvis nebesugeba išreikšti savo minčių.
#
tags: #kaip #kepti #sveikiausius #blynus #vaikams