Angliškas vestuvinis tortas: tradicijos ir istorija
Karališkosios vestuvės Didžiojoje Britanijoje jau seniai žavi pasaulį savo išskirtinumu ir prabanga. Tokios šventės visuomet stebina įspūdingomis puošmenomis, elegantiškais rūbais ir įsimintinais vestuvių kambariais. Netgi drabužių pasirinkimas skamba įspūdingai - pavyzdžiui, viena nuotaka net vilkėjo dvi skirtingas sukneles. Tačiau yra viena tradicija, kurios kiti gali ir neperimti: kone visi karališkosios šeimos nariai vestuvėse patiekia būtent vaisinį pyragą. Šiame straipsnyje panagrinėsime angliško vestuvinio torto tradicijas, jų istoriją ir reikšmę.
Vaisinis pyragas - karališkų vestuvių simbolis
Nuo pat 1840-ųjų, kai karalienė Viktorija pradėjo šią tradiciją, vaisinis pyragas tapo neatsiejamu karališkų vestuvių akcentu. Tradicinis vestuvinis pyragas nėra paprastas - jam naudojama daug džiovintų vaisių, kurie prieš tai ilgam įmerkiami į vaisių sultis ir stiprų alkoholį: romą, portą ar šerį. Vėliau įdedama tamsaus cukraus, kvapnių prieskonių, sviesto ir miltų. Toks desertas - gerokai turtingesnis nei įprastas vanilinis tortas.
Įdomu tai, kad kažkada džiovinti vaisiai buvo laikomi prabangos bei gausos simboliu, o ingredientai dažnai buvo atgabenami iš tolimų šalių. Nors tikrosios šios tradicijos ištakos jau seniai primirštos, ji iki šiol gyva daugelyje Anglijos vestuvių.
Tradicijos ištakos ir evoliucija
Palaipsniui duonos paplotėliai ir kitokie vestuviniai kepiniai pradėjo panašėti į šiandieninį tortą. Pavyzdys - angliškas vestuvių kepinys „krokembuš“, kurį 1660 metais, karaliaujant jo didenybei Čarlzui II, pagamino prancūzų konditeris, pamatęs netvarkingą, neestetišką anglų vestuvių pyragą. Jis beformį vestuvių simbolį pakeitė į vaizdžiai atrodantį piramidės formos kepinį su kreminiu pertepimu, papuošė šviežiomis bei cukruotomis gėlėmis, riešutais.
Iki XVII amžiaus atrodę labai skurdžiai, vėliau šioje šalyje vestuviniai tortai pradėjo gražėti, aristokratų vestuvėse stalus puošė daugiaaukščiai tortai. Nors kai kur rašoma, jog tokį daugiaaukštį tortą sukūrė tas pats prancūzų konditeris, paruošęs „krokembuš“, tačiau visgi manoma, kad tokio modelio vestuvinis skanėstas buvo sukurtas XVIII amžiuje. Jo autorius - Londono bakalėjininkas. Jam norėjosi sukurti kažką labai nepaprasto, tačiau ką - niekaip nesugalvojo. Idėja gimė pamačius St. Bride cerkvės, esančios Flyt gatvėje, kupolą.
Taip pat skaitykite: Žymiausi Anglijos teatrai
Kitose Europos šalyse nuo XVII amžiaus vestuvėms buvo pradėti ruošti du tortai - vienas jaunajai, kitas - jaunajam. Pagrindinis puošniojo balto jaunosios torto akcentas buvo kepinyje paslėptas stiklinis žiedas. Buvo tikima, kad mergina, kuri besivaišindama rasdavo žiedą, artimiausiu metu ištekės. Jaunojo tortas buvo kiek kuklesnis, bet gerokai didesnis. Dažniausiai tai būdavo vaisinis tortas. Jaunojo tortą iš anksto supjaustydavo į gabalėlius, sudėdavo į baltas dėžutes, aprišdavo baltu arba sidabro spalvos kaspinu arba „užrašydavo“ jaunųjų inicialus ir padėdavo prie išėjimo. Svečiai galėdavo pasiimti dėžutes ir parnešti tiems, kurie neatvyko į vestuvių puotą arba tiesiog suvalgyti patys.
Šiandieniniai vestuvių tortai - tikri meno kūriniai: kelių aukštų, įvairių formų ir spalvų, su figūrėlėmis, gyvomis ar cukruotomis gėlėmis ir kitokiais papuošimais.
Alternatyvos tradiciniam pyragui
Vis tik ne visi renkasi šį desertą - pavyzdžiui, pastaruoju metu net penktadalis žmonių tradicinį pyragą iškeitė į keksiukus. Vis dėlto kai kurios šiuolaikinės karališkosios poros peržengė nusistovėjusių papročių ribas. Per savo šventę princas Williamas ir jo žmona šalia aštuonių aukštų vaisinio pyrago desertui pasirinko dar šokoladinį tortą. O princas Harry su savo išrinktąja pasirinko visiškai kitokį sprendimą - jų vestuvėse per patiekalus karališkojo pyrago nebuvo.
Kitos vestuvių tradicijos ir papročiai
Vestuvės - ypatingas metas poros gyvenime, kai norisi patikėti pažadu, kad ateitis bus tokia, apie kokią svajojame. Be to, tradicijos, papročiai ir ritualai suteikia vestuvėms daugiau prasmės, asmeniškumo. Į savo švente įtraukti šimtmečius siekiančias tradicijas ir žinoti, kad anksčiau gyvenusios kartos savo vestuvėse naudojo tuos pačius ritualus - tai kažkas magiško. Šios tradicijos - tai siūlas, siejantis mus su praeitimi. Tai tarsi dovana iš praeities. Šių tradicijų laikymasis tikrai pagyvins jūsų vestuves, suteiks joms daugiau prasmės. Arba bent jau paskaitykite apie jas - galbūt ši informacija jus pakerės, nustebins ar tiesiog pralinksmins.
Ar žinojote, kad:
Taip pat skaitykite: Gamtos grožis Pietų Anglijoje
- Daugelį šimtmečių populiariausias mėnuo tuoktis buvo birželis. Kodėl? Todėl, kad 1400-1600 m. gegužes mėnesiais vykdavo “kasmetinės pirtys”. Skamba neįtikėtinai, bet tada žmonės normaliai išsimaudydavo tik kartą metuose. Vadinasi, birželio mėnesį jie dar pakankamai skaniai kvepėdavo, tad šis mėnuo atrodė tinkamiausias ypatingai progai - vestuvėms. Be to, birželis pavadintas deivės Junonos vardu. Graikų mitologijoje jos atitikmuo - deivė Hera. Junona - tai santuokos, motinystės, vaisingumo deivė.
- Senovės žmonės tikėjo, kad gegužes mėnesį sudaryta santuoka bus nesėkminga, kadangi romėnų laikais šį mėnesį vykdavo mirusiųjų bei skaistybės deivės šventės.
- Praktikuotis rašyti savo naująją pavardę prieš vestuves (o kuri nuotaka to nedaro?) buvo laikoma likimo erzinimu. Tikėta, kad taip galima prisišaukti nesėkmę.
- Blogas oras vestuvių dieną pranašavo nelaimingą santuoką. Debesys ir vėjas įspėjo apie audringus santykius. Tačiau sniegas buvo laikomas geru ženklu ir pranašavo vaisingumą ir turtus!
- Pagal seną legendą, vestuvių mėnuo turi įtakos santuokai. Jei mergina ištekės sausį, jos vyras ją mylės ir bus ištikimas; jei pora susituoks vasarį, jiems nereikės bijoti likimo; vedusieji kovą pažins ir džiaugsmą, ir skausmą; vedusieji balandį bus labai laimingi; susituokę gegužę - pasigailės; birželį - daug keliaus; liepą - sunkiai dirbs; susituokusiųjų rugpjūtį laukia daug pokyčių; rugsėjo poros bus darnios ir turtingos; spalio mėnesį vedusieji džiaugsis meile, bet ne turtais; lapkritis žada vien džiaugsmus, o gruodis - nesibaigiančią meilę.
- Buvo manoma, kad per gavėnią sudaryta santuoka bus nelaiminga, nes gavėnia - tai susilaikymo metas.
- Tradicija per vestuves vilkėti baltą suknelę atsirado XVI a. Daugelis nuotakų šios tradicijos laikosi iki šiol. Balta suknelė - nuotakos tyrumo simbolis. Ši tradicija dar labiau įsigalėjo karalienės Viktorijos laikais. Ji nepalaikė karališkosios tradicijos, pagal kurią nuotakos vilkėjo sidabro spalvos drabužiais. Karalienei labiau patiko baltos spalvos simbolika. Ši tradicija išliko stipri ir mūsų laikais.
- Yra toks senas posakis „nuotaka vilkėjo žalią suknelę“. Jis reiškia, kad mergina prieš vestuves jau buvo praradusi nekaltybę. Jos suknelė žalia todėl, kad voliojosi pievoje su vaikinu.
- Tikėta, kad nuotakos labai neatsparios piktosioms jėgoms. Daugybė vestuvių papročių ir tradicijų kilo siekiant jas nubaidyti. Jaunosios veidas buvo slepiamas po šydu tam, kad jos nerastų. Tik XIX a. Britanijoje šydas tapo kuklumo ir skaistumo simbolis. Ir šiandien šydas yra svarbiausias nekaltybės simbolis.
- Jei išeidama iš namų nuotaka žvilgtelės į veidrodį, tai prišauks sėkmę. Tačiau jei į jį žvilgtelės prieš pat ceremoniją, sėkmė nusisuks!
- Santuoka bus nesėkminga, jei nuotaka vilkės pačios siūtą suknelę.
- Geras ženklas - pakeliui į ceremoniją išvysti ėriuką, varlę, vorą, juodą katę ar vaivorykštę.
- Santuoka bus nevykusi, jei prieš vestuves mergina apsivilks visus nuotakos drabužius. Kai kurios nuotakos, norėdamos pritraukti sėkmę, iki šiol paskutinį suknelės dygsnį pasilieka vestuvių dienai.
- Santuoka nebus laiminga, jei vyro pavardė prasideda tokia pat raide kaip nuotakos mergautinė.
- Blogi ženklai - einant tuoktis išvysti iškastą kapą, kiaulę, driežą arba kitą rytą po vestuvių išgirsti kranksint varną.
- Anksčiau buvo tikima, kad jei eidamas pirštis vaikinas sutinka aklą žmogų, nėščią moterį arba vienuolį, santuoka bus nelaiminga. Tai buvo laikoma įspėjančiais ženklais.
- Tačiau jei pakeliui jis pamatė balandį, vilką ar ožką, santuoka bus itin laiminga.
- Blogu ženklu buvo laikoma sutikti vienuolį ar vienuolę, kadangi jie asocijuojasi su skurdu ir skaistybe.
- Skardinių rišimas prie jaunųjų transporto - sena tradicija. Kadaise triukšmą keliantys daiktai buvo rišami prie poros karietos ar vežimo galo, kad nubaidytų piktąsias jėgas.
- Siekiant nubaidyti piktąsias jėgas, jaunavedžiams draugai krėsdavo išdaigas. Buvo tikima, kad tuomet tamsiosios jėgos poros pasigailės ir paliks juos ramybėje.
- Tradicija, kuomet kai kurie vestuvių svečiai vilki vienodus drabužius, kilo siekiant suklaidinti piktąsias jėgas, kad jos grįžtų ten, iš kur atkeliavo.
- Pasak senos tradicijos, šeimos galva bus tas poros narys, kuris po vestuvių pirmasis įsigys naują daiktą. Kai kurios nuotakos ir šiais laikais iškart po vestuvių skuba iš pamergės nusipirkti kokį nors mažmožį!
- Tortai visada buvo svarbūs šventes atributai. Romėnai vestuvių ceremonijos metu valgydavo pyragą iš miltų, druskos ir vandens; indėnai taip daro iki šių dienų. Britanijoje išpopuliarėjo džiovintų vaisių pyragas; vaisiai ir riešutai nuo seno laikyti vaisingumo simboliais.
- Vestuvinio torto raikymas kartu simbolizuoja poros vienybę, bendrą ateitį ir gyvenimą.
- Kadaise Anglijoje laikytasi tradicijos vestuviniame torte paslėpti žiedą. Jis simbolizavo laimę. Svečias, kuriam pakliūdavo gabalėlis su žiedu, būdavo laimingas visus ateinančius metus.
- Dar vienas senas anglų paprotys - nuotakai po vestuvių pirmą kartą grįžus į tėvų namus pro langą išmesti lėkštę su torto gabalu. Jei lėkštė suduždavo, moteris galėjo tikėtis laimingo šeimyninio gyvenimo. Jei ne, ateitis ne tokia šviesi.
- Jaunųjų barstymas ryžiais simbolizuoja vaisingumą. Kai kuriose kultūrose barstomi ne ryžiai, bet maži pyragėliai ar pyrago trupiniai. Šiais laikais kai kur vis dar naudojami ryžiai, tačiau dažniau - spalvoti popierėliai arba rožių žiedlapiai. Ryžių atsisakoma dėl praktinių ir aplinkosaugos priežasčių (ryžiai gali būti mirtini balandžiams; be to, ant jų galima nesunkiai paslysti ir susižeisti), tačiau simbolis išlieka toks pat!
- Trijų aukštų vestuvinio torto idėją įkvėpė Londono Šv. Brigitos bažnyčios laiptuoto bokšto architektūra.
- Tikima, kad viengungis greičiau susiras porą, jei miegos po pagalve pasikišęs vestuvinio torto gabalėlį. Jei taip padarys pamergė, ji susapnuos būsimąjį vyrą.
- Per vestuves nuotaka savo netekėjusioms draugėms per petį meta gėlių puokštę. Anksčiau nuotakos mesdavo savo batelį. Mergina, pagavusi puokštę, ištekės pirmoji. Kad tai išsipildytų, ji turi puokštę parsinešti namo.
- Jaunikis savo nevedusiems draugams per petį meta nuotakos keliaraištį. Jį pagavęs jaunuolis pirmasis švęs savo vestuves.
- „Kas nors seno, kas nors naujo, kas nors pasiskolinto, kas nors mėlyno bei sidabrinis šešių pensų pinigėlis batelyje.“ Šis angliškai besirimuojantis eilėraštukas atsirado Viktorijos laikais, o nuotakos šių taisyklių laikosi iki šiol. „Kas nors seno“ turėtų būti laimingai ištekėjusios moters keliaraištis, kad kartu su juo nuotaka gautų dalį sėkmės; „kas nors naujo“ simbolizuoja šviesią ir laimingą poros ateitį; „kas nors pasiskolinto“ turėjo būti vertingas nuotakos šeimos daiktas. Jis simbolizavo šeimyninę gerovę. Tiesa, burtai veiks tik tuo atveju, jei daiktas po vestuvių bus grąžintas. „Kas nors mėlyno“ - tai senovinės tradicijos palikimas, nes senais laikais jaunosios į plaukus rišdavosi mėlyną kaspinėlį - ištikimybės simbolį. Sidabrinė šešių pensų moneta turėjo užtikrinti, kad pora neskurs. Šiais laikais nuotakos batelyje paslepia paprastą monetą, nes sunku gauti sidabrinį pinigėlį.
Taip pat skaitykite: Anglijos kulinarinis paveldas
tags: #angliškas #vestuvinis #tortas #tradicijos