Trijų Karalių Pica: receptas ir kulinarinės tradicijos

Šiame straipsnyje panagrinėsime Trijų Karalių šventės kulinarines tradicijas, ypatingą dėmesį skirdami tiek tradiciniam prancūziškam pyragui, tiek netikėtai interpretacijai - picai. Aptarsime ingredientų ypatumus, gaminimo procesą ir patiekimo būdus, įtraukdami istorines įžvalgas ir šiuolaikines variacijas.

Trijų Karalių prancūziškas pyragas: istorija ir tradicijos

Tradicinio Trijų Karalių prancūziško pyrago kulinarinės šaknys siekia romėnų laikus, o vėliau jis virto migdoliniu kremu įdarytu pyragu iš sluoksniuotos tešlos. Šiame pyrage dažnai paslepiama figūrėlė ar migdolo riešutas ir tas, kuris jį randa savo gabalėlyje, karūnuojamas dienos karaliumi arba karaliene.

Sviesto vaidmuo Trijų Karalių pyrage

Gydytoja dietologė dr. Edita Gavelienė sako, jog bene pagrindinis šio pyrago ingredientas - sviestas. Tai aromatingas ir universalus daugelio patiekalų komponentas, tačiau nereikėtų pamiršti saiko principo jį vartojant.

"Vertinant iš kalorijų perspektyvos, svieste jų išties nemažai - viename valgomajame šaukšte yra maždaug 102 kalorijos. Nors jame yra nedideli kiekiai riebaluose tirpių vitaminų, tokių kaip A, E ir D bei mikroelementų, šie kiekiai nėra pakankamai dideli, kad sviestas būtų pagrindinis šių maistinių medžiagų šaltinis mityboje. Vis dėlto, viena svarbi aplinkybė - tai didelis sočiųjų riebalų kiekis svieste. Todėl svarbiausia yra saikas, o asmenims, turintiems širdies ir kraujagyslių sistemos sutrikimų, gali tekti kontroliuoti sočiųjų riebalų suvartojimą", - teigia gydytoja dietologė dr. Edita Gavelienė.

Sviesto gamybos procesas:

Taip pat skaitykite: Kulinarinė kelionė: San Marino tortas

Tuomet grietinėlė atskiriama nuo pieno nugriebimo arba mechaniniu būdu. Surinkta grietinėlė laikoma tol, kol jos kiekis tampa pakankamas jai išplakti. Grietinėlę galima pasterizuoti arba palikti nepasterizuotą, priklausomai nuo pageidaujamų galutinio sviesto produkto savybių. Po mušimo sviestas plaunamas ir minkomas, kad būtų pašalinti pasukų likučiai ir pagerinta jo tekstūra. Neprivaloma sūdyti, kad sviestas būtų aromatingesnis ir geriau išsilaikytų. Galutinis produktas formuojamas į blokus arba lazdeles, pakuojamas ir platinamas.

"Kepant sviestas dažniausiai naudojamas sluoksniuotoms pyrago plutoms, drėgniems pyragams ir švelnaus skonio sausainiams gaminti. Tirpintas sviestas suteikia pyragaičiams ir sausainiams skonio gilumo, o lydytas sviestas gali padidinti kai kurių kepinių sodrumą. Be to, sviestas dažnai dedamas į glajus ir glazūras. Šis produktas, naudojamas klasikiniuose receptuose, pavyzdžiui, šokoladiniuose sausainiuose, arba kaip pagrindinis komponentas gaminant sluoksniuotą tešlą kruasanams, atlieka svarbų vaidmenį gerinant įvairių gardžių desertų skonį ir tekstūrą", - teigia O.

Ekspertė taip pat primena, jog įsigyjant sviesto ir kitų ingredientų sutaupyti padės įvairių pasiūlymų stebėjimas, o sviesto akcijų siūloma kiekvieną savaitę.

Trijų Karalių pyrago receptas

Ingredientai:

  • ¼ a. š.
  • 2 vnt.
  • 1 v. š.
  • 1 a. š.
  • 2 vnt.
  • 1 vnt.

Gaminimo eiga:

Taip pat skaitykite: Receptai iš „Trijų Puselių“ dienos meniu

  1. Mikseriu arba rankomis išsukite sviestą ir cukrų iki kreminės konsistencijos ir šviesios masės. Įmaišykite migdolų miltus ir žiupsnelį druskos. Įdėkite visą kiaušinį, po to - antro kiaušinio baltymą (trynį atidėkite į šalį). Jei reikia, įmaišykite romą ir vanilės ekstraktą.
  2. Ant kepimo popieriumi išklotos kepimo skardos dėkite vieną tešlos apskritimą. Tolygiai paskirstykite įdarą ant tešlos, palikdami maždaug 2,5 cm kraštelį. Į norimą vietą įdėkite migdolo riešutą. Sudrėkinkite tešlos kraštą šaltu vandeniu, uždėkite antrąjį tešlos apskritimą ant įdaro ir pirštų galiukais paspauskite aplink kraštą, kad gerai užsidarytų. Stalo peiliu užlenkite kraštus ir kas 1 cm padarykite maždaug 0,5-1 cm gylio įdubimus.
  3. Įkaitinkite orkaitę iki 220 °C. Pyrago viršų plonu sluoksniu aptepkite paliktu tryniu vengdami krašto (jei trynys lašės per kraštą, pyragas nepakils). Pyrago viršuje peiliu išraižykite ornamentų, stengdamiesi neperrėžti tešlos.
  4. Sumažinkite kaitrą iki 200 °C ir kepkite 30-40 minučių, kol pyragas išsipūs ir taps auksinis. Patikrinkite po 20 minučių ir, jei per daug ar per greitai paruduoja, laisvai uždenkite folija. Perkelkite ant grotelių ir bent 15 minučių atvėsinkite (pyragas gali išsipūsti - tai sluoksniuotos tešlos kepinys).

Pica: nuo vargšų maisto iki karalių stalo

Na, o kas gi iš tiesų sugalvojo picą? O svarbiausia, kaip vargšų valgis tapo elito skanėstu, pateko į karalių rūmus ir tapo visos Italijos „nacionaline vertybe“? Pica buvo išrasta taip seniai, kad sunku net pasakyti jos kilmės šalį, o visų šalių kulinarijos istorikai šį laimėjimą bando priskirti sau. Aišku, reikia nepamiršti įdaro, bet juk viso Viduržemio jūros regiono gyventojai maitinosi panašiai: paplotį apšlakstydavo alyvuogių aliejumi, apdėdavo sezoninėmis daržovėmis ir kepdavo ant karštų akmenų, sukrautų ant rusenančių anglių. Persų kariai šį valgį kepdavo ant plokščių skydų, paplotį apdėję datulėmis ir sūriu. Tačiau artimiausias šiandieniam analogui yra senovės graikų variantas, kai ant iškočioto tešlos gabalo būdavo dedama svogūnų, sūrio, daržovių ir visa tai kepama. Vėliau senovės romėnai perėmė šį receptą, jį šiek tiek pakeitė. Būtent jie prie daržovių ir sūrio pridėjo žalumynų, lauro lapų ir medaus. Tiesa, italai tvirtina, kad Romos legionieriai vertingą receptą parsivežė ne iš Elados žemių, o iš Palestinos, kur patiekalas buvo vadinamas „picea“.

"Ant tešlos uždėk vištienos gabalėlių, sūrio, riešutų, česnako, mėtų, pipirų, alyvuogių aliejaus ir kepk. Čia skaitytojas gali neištverti: „Bet kokia gi čia pica? Tai juk paprasta fokačija“. Taip, būtent taip. Bet raudoną „velnio uogą“ konkistadorai atgabeno į Europą tik XVI a., ir tai dar visi ilgai bijojo valgyti pomidorus neva dėl jų nuodingų savybių. Būtent šią akimirką ir galima pavadinti picos gimimu, juk apvalūs miltiniai papločiai su alyvuogių aliejumi, apdėti pomidorais, šonine ir žalumynais, tapo labai populiarūs tarp Neapolio valstiečių ir jūreivių. Būtent taip ir įsivaizdavo vietos kepėjai, pradėję prekiauti sočiu kepiniu tiesiog uoste. Tokios duonos kepėjams net buvo sugalvotas vardas - „pizzaioli“. O kaip kitaip? Juk viduje jau buvo liepsnojanti krosnis, marmurinis stalviršis tešlai kočioti, staliukų užsukusiems klientams ir net vitrina, kurioje būdavo išdėliojama apskrudusi pica. Po poros dešimtmečių Neapolyje į svečius užsuko naujosios šalies karalius Umbertas I su žmona Margarita. Jie panoro paragauti picos! Į rūmus buvo pakvietas geriausias kepėjas ir jis, brangindamas savo reputaciją, svečiams pagamino tris skirtingas jos versijas. Karalienę Margaritą tokia patriotiška pica tiek sužavėjo, kad ji kepėjui išrašė pagyrimo raštą, kurį sentimentalūs italai ir šiandien saugo toje pačioje „Pizzeria Brandi“‘, veikiančioje nuo 1780 metų, iš kurios į rūmus buvo pakviestas „burtininkas“ Rafaelis Espozitas (Raffaele Esposito). Galbūt pica apskritai nebūtų užkariavusi pasaulio, jeigu ne italų emigracijos banga. Nepatenkintieji naująja valstybe vyko už vandenyno kvėpuoti laisvės oru, bet išsivežė ir savo šalies valgomą simbolį. XX a. viduryje šaldytų pusfabrikačių buvo prikimštos ne tik visos Amerikos šaldymo kameros, jie plūstelėjo į Europos ir pasaulio rinkas. Italai, suvokę, kokią įtaką turizmui turi gastronominiai pomėgiai, iškart susiorientavo ir priminė visam pasauliui, kad būtent jie sukūrė picą, surado senus sertifikatus ir net įvedė „tikros picos“ gaminimo taisykles su nuoroda D.O.C. (Denominazione di Origine Controllata).

Kur ragauti tikros itališkos picos?

Tai kur eiti ragauti tos „tikrų tikriausios picos“? Neapolyje galima užsukti į minėtąją piceriją „Brandi“, įsikūrusią adresu Salita S. Tačiau patys italai mano, kad šios vietos seniai virto atrakcija turistams, o autentiškumo ten liko mažiau negu Paryžiaus Disneilende.

Pica su elniena: netikėtas receptas

Su viena iš tokių Gian Luca Demarco TV3 laidos „La maistas“ žiūrovus supažindins jau šį sekmadienį. Ne tik pamatysite, kaip atrodo poilsis gausiame elnių ir danielių būryje, bet ir sužinosite netikėtu ingredientu pagardintos picos receptą. Juk koks poilsis be gardaus maisto?! Šį kartą pakvies apsilankyti netoli Utenos įsikūrusiame „Auksinio elnio slėnyje“, kuriame Gian Luca susipažins su Stasiu ir jo dukra Agne. Pastaroji užsiima turizmo paslaugomis, o pats vyras augina net 400 elnių ir danielių!

"Jei dukra nebūtų pradėjusi tuo užsiimti, būtų išlėkusi kažkur toli. O kai dukra šalia, aš tuo labai džiaugiuosi. Dabar dukra užsiima turizmu ir čia atvažiuojančiais svečiais, o aš prižiūriu ūkį. O koks ūkis be traukos elementų? Tai yra būtina", - kalbėdamas apie savo auginamus elnius ir danielius sakys Stasys.

Taip pat skaitykite: Maistinė vertė: kiaulienos kotletai

Tiesa, jis neslėps - verslo iš tokio ūkio nepadarysi. Elniai ir danieliai daugiau pasitarnauja kaip papildomas kraštovaizdžio elementas, o taip pat juos auginti, nors ir nelengva, yra tikrai malonu.

"Viską patyriau savo kailiu, nes ir patarimų per daug nėra. Jei nori auginti danielius arba tauriuosius elnius, reikia eiti į panašius ūkius, klausti ir nuolat konsultuotis", - pasakos Stasys.

Vasaros metu danieliai kartais ganosi net po langais, o tai, anot Stasio dukros Agnės, svečiams tampa nauja, neįtikėtina patirtimi.

Šeima pasakos, kad elniai - protingi gyvūnai ir visuomet nuo žmonių laikosi saugaus atstumo. Išimtimi gali tapti tik ruduo, kuris, pasirodo, elniams yra ypatingas. "Tuo metu, kai vyksta vadinamosios elnių tuoktuvės, aidi visas miškas - labai gerai, kad arti nėra kaimynų (juokiasi). Tuomet pasimato jų drąsa", - sakys Agnė.

Tiesa, kaip pasakos Stasys, tarp elnių pastebima ir didžiulė hierarchija - vieni su kitais jie nevengia ir pakovoti. "Tarpusavyje jie gana nedraugiški. Net ir karaliai gauna į šoną, o tuomet vietoje jų būna kiti karaliai. Tačiau tokia ta gamta", - pasakos Stasys.

Įkvėptas ūkio, Gian Luca nuspręs pagaminti neįtikėtino skonio picą, gardintą… elnienos karpačio! Beje, virtuvės šefas vietoje ją ir iškeps. "Sodyboje turime krosnį, kurią labai dažnai naudojame tiek šeimos rate, tiek ir atvykus poilsiautojams. Siūlome jiems patirti kulinarinę kelionę ir krosnyje išsikepti picą, mėsą, kugelį ar bet kokį kitą patiekalą", - pasakos Agnė.

O Gian Luca, savo ruožu, žiūrovams parodys, kaip pasigaminti picą nuo pačio pirmo iki paskutinio žingsnio. Patiekalas tikrai nepaliks abejingų!

Pica su elnienos karpačio receptas

Reikės:

  • miltai;
  • druska;
  • alyvuogių aliejus;
  • svogūnai;
  • rozmarinas;
  • mėta;
  • elnienos išpjova (riekelėmis);
  • pipirai;
  • žolelės (smulkintų);
  • mocarela;
  • lapinis kopūstas;
  • parmezano sūris;
  • bazilikai.

Pomidorų padažui:

  • konservuotų pomidorų;
  • raudonėliai;
  • druska;
  • pipirai;
  • alyvuogių aliejus.

Kaip gaminti:

Pirmiausiai dubenyje sumaišykite miltus ir druską. Mieles suberkite į šiltą vandenį su alyvuogių aliejumi, o kai jos aktyvuosis, supilkite masę į miltus ir pradėkite minkyti tešlą. Gerai išminkius, tešlą uždenkite ir palikite pastovėti šaldytuve bent 12 valandų. Tačiau prisiminkite, kad tešlos brandinimui reikalingi itin kokybiški miltai!

Paruoškite picos ingredientus - supjaustykite svogūną, susmulkinkite šviežią rozmariną ir mėtą. Elnienos išpjovą supjaustykite labai plonomis riekelėmis ir sudėkite į lėkštę. Pabarstykite smulkintomis žolelėmis, druska bei pipirais.

Tuomet paruoškite pomidorų padažą: į konservuotus smulkintus pomidorus įberkite raudonėlio, druskos, pipirų ir įpilkite alyvuogių aliejaus.

Pradėkite formuoti picą.

Itališki desertai: saldusis Italijos paveldas

Prakalbus apie itališką maistą, mintyse iškyla kvapnūs makaronų patiekalai, pagardinti sodriais padažais, šviežia mocarela ar gardi pica. Tačiau italai pietų ar vakarienės neįsivaizduoja ir be saldumynų - desertas yra tiesiog privalomas. Thierry Lauvray, prekybos tinklo „Iki“ konditerijos ekspertas, sako, kad italai gali didžiuotis didžiule desertų gausa.

"Italai tikrai moka mėgautis saldumynais, o apie tiramisu, panakotą ar itališkus ledus „gelato“ tikriausiai esate ne tik girdėję, bet ir juos ragavę. Šie desertai ne tik yra tapę neoficialiais Italijos simboliais, bet taip pat itin pamėgti lietuvių. Itališki desertai žmonių mėgstami dėl skonių įvairovės: jie desertus ruošia ir stipresnių, ir subtilesnių skonių: nuo kavos, šokolado skonių iki gaivaus citrinų, uogų ar subtilaus grietinėlės", - pasakoja T. Lauvray.

Italijoje desertai yra lygiai tokia pat svarbi kulinarijos paveldo dalis, kaip ir pica ar makaronai. Tačiau ši šalis garsėja ne tik klasikiniais jau minėtais desertais. Italijoje mėgstama valgyti įvairius šaldytis ledų desertus ar šerbetus, šokolado ar kavos putėsius, taip pat ir įvairius pyragus: pradedant kavos ir baigiant citrinų.

Tradiciniai itališki sausainiai

T. Lauvray pristato kelis tradicinius itališkus sausainius:

  • Florentinai. Florentinai yra itališki sausainiai, gaminami iš riešutų (paprastai lazdyno ir migdolų) ir vyšnių, sumaišytų su cukrumi, šie sausainiai yra padengiami šokoladu. Vien florentinų pavadinimas susieja šį desertą su Italijos regionu Florencija. Tačiau spėjama, kad florentinai buvo sukurti XVII a. pabaigoje Prancūzijos karališkosios šeimos virtuvėje, jų iš Toskanos kilusių uošvių garbei.
  • Biscotti. Šį desertą taip pat galima pavadinti dar vienu itališkų sausainių receptu. Manoma, kad šis desertas buvo sukurtas XIV amžiuje Toskanoje, Prato mieste. Šie sausainiai pasižymi migdolų gausa, kurių yra itin daug šiame Italijos regione. Biscotti iš kitų desertų išsiskiria tuo, kad yra kepami netgi du kartus - antrasis kepimas iš sausainio ištraukia drėgmę, padaro jį tvirtą ir, svarbiausia, atsparų pelėsiui.
  • Amaretti. Šie sausainiai, kaip ir biscotti, yra kilę iš Prato miesto. Itališkas žodis „amaro“ reiškia „kartūs“, ir kadangi šie maži sausainiai yra pagardinti karčiaisiais migdolais, jie buvo pavadinti „amaretti“. Tačiau jų nereikia painioti su „amaretto“ - saldžiu, migdolų skonio itališku likeriu. Amaretti yra pagaminti iš maltų migdolų arba migdolų pastos, sumaišytos su cukrumi ir kiaušinių baltymu. Jie dažnai būna paskaninti šokoladu, tradiciškai patiekiami su kava.

Florentinų sausainių receptas

  1. Pirmiausia įkaitinkite orkaitę iki 180 C. Dvi kepimo skardas išklokite kepimo popieriumi.
  2. Tuomet nedideliame puode ant silpnos ugnies, dažnai maišydami, ištirpinkite sviestą, cukrų ir sirupą. Viską nukelkite nuo ugnies ir į šį mišinį įmaišykite miltus, tuomet suberkite vyšnias, migdolų dribsnius, pistacijas bei tarkuotas apelsino žieveles ir viską išmaišykite kol susiformuos tešla.
  3. Tuomet paėmę šaukštą kabinkite pagamintą tešlą ir formuodami sausainius sudėkite viską ant paruoštų skardų.
  4. Sausainius kepkite apie 10 min., kol šie gražiai pagels ir ištraukę iš orkaitės palikite juos atvėsti.
  5. Kol sausainiai vėsta, virš puodo su verdančiu vandeniu ištirpdykite šokoladą.

Biscotti sausainių receptas

  1. Pirmiausiai reikėtų iki 190 laipsnių įkaitinti orkaitę bei išklokite skardą kepimo popieriumi.
  2. Tuomet į vidutinio dydžio indą supilkite aliejų, sudėkite kiaušinius, cukrų ir anyžių ekstraktą bei viską išplakite, kol gerai susimaišys.
  3. Tuomet atskirame inde sumaišykite miltus ir kepimo miltelius ir juos supilkite į gautą kiaušinių ir cukraus mišinį. Išmaišykite tešlą.
  4. Tuomet ją padalinkite į dvi dalis. Kiekvieną tešlos gabalėlį išvoliokite į pailgos formos ritinį ir orkaitėje kepkite apie 25-30 min. tol, kol šis gražiai pageltonuos.
  5. Iškeptą tešlą nuimkite nuo skardos ir leiskite jai atvėsti. Kai tešla atvėso - supjaustykite ją į norimo dydžio gabalėlius.
  6. Supjaustytus sausainius vėl sudėkite į kepimo skardą ir pakepkite sausainius po 6-10 min ant kiekvienos pusės.

Amaretti sausainių receptas

  1. Pirmiausiai iki 150 laipsnių įkaitinkite orkaitę ir išklokite skardą kepimo popieriumi.
  2. Virtuvinio kombaino pagalba sumaišykite migdolų miltus ir cukrų.
  3. Įpilkite vanilės ir migdolų ekstrakto ir viską maišykite keletą minučių.
  4. Tuomet sudėkite kiaušinius ir toliau maišykite tešlą, kol ši taps vientisa.
  5. Tuomet šaukštu išgriebkite tešlos gabaliuką, jį padėkite ant kepimo popieriaus ir apibarstykite cukraus pudra.
  6. Ant skardos išdėliotus tešlos gabalėlius kepkite įkaitintoje orkaitėje apie 25-30 min. Prieš patiekdami, sausainius atvėsinkite.

Neapolio virtuvės ypatumai

Dažniausiai kalboms pasisukus apie itališką virtuvę pirmiausiai pagalvojame apie tokią „pastą“, kokią matome nuotraukoje. Tačiau italai turi pasiūlyti kur kas daugiau! Neapolyje jau ne vienerius metus gyvenanti lietuvė gidė Vitalija Nagliūtė dalijasi išskirtiniais savo pamėgtais neapolietiškais valgiais.

Neapolio virtuvė garsėja visame pasaulyje. Būtent kūrybingieji neapoliečiai išrado picą, o nuo 2017 m. picų kepimo menas yra įtrauktas į UNESCO nematerialųjį sąrašą. Čia vietiniai, siaučiant badui, pirmieji pradėjo maisto gamybai naudoti seniau nuodingais laikytus pomidorus. O Neapolio karalius finansavo maistingo ir greit negendančio produkto paieškas, kad galėtų pamaitinti neturtingą Neapolio liaudį. Taip atsirado „pasta“ - tokia, kokią ją valgome šiandien.

Čia net kiekviena šventė turi savo atskirus patiekalus: per Kūčias ruošiamas aliejuje keptas ungurys, (it. kapitone), karnavalas neapsieina be chiacchiere (it. šnekučiai - primena mūsų lietuviškus žagarėlius) ar sanguinaccio (it. kraujinis) - šokoladinio gėrimo, seniau gaminto su gyvulių krauju.

Šventąjį Velykų ketvirtadienį neapoliečiai valgo midijų sriubą („Zuppa di Cozze“), kurios istorija yra tokia: Neapolio karalius Ferdinandas I Burbonietis labai mėgo jūrų gėrybes, jas valgė vos ne kiekvieną dieną; pats jas sužvejodavo ir netgi pats sugalvodavo, kaip paruošti. Gregorio Maria Rocco, žymus ir gerbiamas to meto dominikonas, patarė karaliui pagalvoti apie neturtinguosius neapoliečius, nepulti į nuodėmę ir atsisakyti prašmatnių jūrų gėrybių bent jau šventąją savaitę. Na, o karalius buvo kaip tik po midijų žūklės ir jam buvo labai gaila jų atsisakyti, todėl gudraudamas įsakė šventąjį ketvirtadienį savo virėjams jam pagaminti tas midijas pačiu paprasčiausiu būdu, kaip sriubą, pagardintą pipirais, pomidorais bei duonos riekelėmis. Patiekalas išėjo toks skanus, kad karaliaus tarnai jį išgarsino po visą Neapolį, o liaudis taip pamėgo midijų sriubą, kad tai tapo tradiciniu velykiniu patiekalu.

Kampanijos regionas, kuriam priklauso Neapolis, savo vardą gavo jau senovės Romos imperijos laikais. Lot. Campania Felix (liet. Laimingi laukai) jis buvo pavadintas dėl to, jog būtent šiose derlingose žemėse viskas taip lengvai auga: citrinos, pomidorai, vynuogės, persikai, riešutai ir daug kitų vaisių ir daržovių. „mozzarella di bufala“) - gaminama būtent čia. Pats garsiausias patiekalas, gaminamas iš buivolių mocarelos, yra ir pats paprasčiausias - tai insalata Caprese (liet. Kaprio salotos). Taip jos buvo pavadintos todėl, kad būtent Kaprio saloje buvo sugalvota nualintą pokario kraštą pamaitinti kaloringu patiekalu iš buivolių mocarelos. Italai sako, kad trys šių salotų ingredientai - mocarela, pomidorai ir bazilikas - tai Italijos vėliava lėkštėje.

Sekmadienis Neapolyje yra pati svarbiausia savaitės diena. Tai išeiginė, skirta mišioms, pietums ir… futbolui. Po sekmadieninių mišių šeimos renkasi pas močiutes - pačias geriausias Italijos šeimininkes. Neapolio močiučių firminis patiekalas yra neapolietiškas ragù - beprotiškai skaniai kvepiantis mėsos ir pomidorų padažas, verdamas itin ilgą laiką, kol mėsa išsitroškina su pomidorais iki vientisos masės. Tikrai geras neapolietiškas ragù padažas verdamas mažiausiai 7 valandas, tad močiutės sekmadienio pietums pradeda ruoštis labai anksti, keliasi 6 ar net 5 valandą ryto, kad ragù būtų nepriekaištingas. Padažas gimė XVIII amžiuje ir savo pavadinimą pasiskolina iš prancūzų kalbos ragoût, kuris reiškia ragouter (liet. sustiprinti skonį).

Neapoliečių konditeriai taip pat turi, kuo pasididžiuoti - pyragai, pyragėliai, pyragaičiai gundo savo kvapais ir išvaizda. Mieste netrūksta įvairiausių konditerinių parduotuvių. Pats svarbiausias neapolietiškas saldumynas - babà - atkeliavo iš Lenkijos per Prancūziją. Lenkijos karalius Stanislao Leszczyński pavaišino savo svainį Prancūzijos karalių Lois XV lenkiškomis bobutėmis (lenk. bapka ponzowa). Karaliui taip patiko šis skanumynas, kad jis parsivežė jo receptą į Prancūziją, tačiau vietiniams konditeriams tokia „babos“ versija pasirodė per sausa, tad ją pagardino romu. Laikui bėgant šis receptas taip išgarsėjo, kad pasiekė ir Neapolį. Ir šiandien romo „bobos“ yra neatsiejama neapoliečių kulinarijos dalis.

Neapolis taip pat garsėja visa galybe makaronų patiekalų. Gidės Vitalijos Nagliūtės pats mėgstamiausias tradicinis neapolietiškas makaronų patiekalas - makaronai su bulvėmis (it. pasta e patate). Tai gali pasirodyti keista - kaip įmanoma derinti makaronus su bulvėmis?! Tačiau išbandę šį receptą nuomonę pakeisite.

Makaronų su bulvėmis receptas pagal Vitaliją Nagliūtę

Reikės:

  • Tiek, kiek valgančiųjų, tiek vidutinio dydžio bulvių.
  • 50 g Provola sūrio (tokia sūresnė parūkyta mocarela), jei nerandate, kur tokio įsigyti, iš bėdos galite naudoti Provolone sūrį arba mocarelą.
  • 20 g smulkiai tarkuoto Parmigiano reggiano sūrio (jei nerandate - kokio kito kietojo sūrio).
  • Tiek, kiek valgančiųjų, tiek šaukštų pomidorų pastos.
  • Tiek, kiek valgančiųjų, tiek šaukštų alyvuogių aliejaus.
  • Taip pat: 1 saliero stiebas, 1 mažas svogūnas, šviežio baziliko lapeliai, druska / juodieji pipirai pagal skonį.
  • 80-100 g makaronų (geriausia naudoti maišytą „pastą“ arba smulkius vamzdelių formos makaronus).

Paruošimas:

  1. Nuskustas bulves perpjauname į kelias dalis. Užpilame šaltu vandeniu, kad apsemtų per gerą sprindį ir verdame, prieš tai pagardinę druska, svogūnu, salieru.
  2. Kai užverda vanduo, jeigu reikia, nugriebiame putas ir dedame pomidorų padažą.
  3. Kai išverda bulvės, išgriebiame viską, svogūno ir saliero mums nebereikės, o bulves su šakute sutriname iki tyrės.
  4. Pertrintas bulves sudedame atgal į puodą, sudedame aliejų ir užviriname.
  5. Užvirus vandeniui, sudedame makaronus ir nuolat maišant laukiame, kol suvirs.
  6. Kai lieka labai nedaug vandens ir makaronai jau yra suminkštėję, sudedame ir Provola sūrį.
  7. Kai jis išsilydo, dedame parmezano sūrį ir pipirus, ir kiek vėliau baziliką. Makaronai su bulvių tyrės padažu turi sudaryti vientisą masę.

#

tags: #trys #karaliai #pica #receptas

Populiarūs įrašai: