Pavilnio istorijos atspindžiai: nuo legendų iki šių dienų
Šis straipsnis skirtas apžvelgti Pavilnio istoriją, remiantis turima informacija ir siekiant atskleisti šio Vilniaus rajono unikalumą. Nuo legendų, meilės ir pasiaukojimo iki šių dienų, Pavilnys slepia daug įdomių istorijų, kurias verta prisiminti.
Vilniaus legenda ir Pavilnio kilmė
Vilnius, kaip žinia, turi legendą apie geležinį vilką, tačiau Pavilnys taip pat turi savo istoriją, kupiną meilės ir pasiaukojimo. Ši romantiška legenda atskleidžia, iš kur kilo Pavilnys, kodėl Vilniuje tik vienas kelias yra Juodasis kelias, ir kam buvo pastatyta Šv. Petro ir Povilo bažnyčia. Taip pat sužinome apie Rokantiškių pilies praeitį, kuri kadaise buvo viena gražiausių Lietuvoje, kol 1655 m. ją sudegino Maskvos caro ir kazokų kariuomenė. Saujelė narsuolių brolijos vyrų, gelbėdami savo vado mylimą, krito mūšio lauke, o šiandien ši istorija sklando Vilniaus slėniuose ir kalvose.
Juodasis kelias: legenda ar tik pasakojimas?
Vilniečiai žino, kur yra Juodasis kelias, tačiau nedaugelis susimąsto, kodėl jis toks. Kelias prasideda už Markučių ir tęsiasi keturis kilometrus, vingiuoja ir kyla aukštyn. Kodėl jis Juodas? Galbūt dėl kažkada įvykusių įvykių? Pavadinimai, vardai - jie atsiranda nuo įvykių, gamtos ypatumų ar tiesiog užmirštami. Atsiranda nauji, niekada anksčiau nevadinti.
Gediminas ir Pavilnio apylinkės
Rytas Belmonto parke. Gediminas, bėgdamas takais, gaudo vėjo sukeliamus kvapus. Jam trisdešimt ketveri metai, jis augo čia, prie Vilnios krantų. Jis žino žemutinį Pavilnį, viršutinį Pavilnį ir dar tolimesnes apylinkes. Jo tėvas - lietuvis, mama - lenkė. Gedas laisvai šneka trimis kalbomis. Jis - istorikas arba archeologas, baigęs Vilniaus universitetą. Jam rūpi neatrasti arba užmiršti senaties įvykiai.
Gedas pribėga laiptukus Pučkorių-Belmonto taku. Jis sportuoja nuo mažens, lankė boksą, dziudo, važinėjo dviračiu, slidinėjo, plaukiojo ir žaidė krepšinį. Jo ūgis - beveik metras devyniasdešimt. Pagaliau ir paskutinis laiptukas. Jis įkvėpė laukų, pievų, miško aromatą ir vėl bėgte toliau. Žmonių nėra, jam gamta teikia palaimą. Senoji Vilnia, jos posūkiai, jos kalvos, jos keliukai matė daug. Pro šias apylinkes ėjo keliai iš Vilniaus į Vitebską, Smolenską, Maskvą. Čia stovėjo Rokantiškių pilis, iš kurios šiandien tik griuvėsiai belikę. Gedas pagal Europos programą „pramušė“ pinigėlius kasinėjimo darbams.
Taip pat skaitykite: Gandrai virš galvos: ką tai reiškia?
Vilniaus piliakalniai ir istorijos užmarštis
Šioje Vilniaus miesto dalyje yra ne vienas piliakalnis. Vilnius yra senesnis, nei įkūrė Gediminas. O vilkų čia tikrai daug būta. Gedas pribėga suoliuką, vėl atsispaudimai. Bėga toliau, vėl mintys toli. Ne visi vilniečiai vaikščiojo šiais takais. Mažai padavimų, legendų apie šias vietas.
Gedimino ausys išgirsta žingsnius, pasirodo nematyta gražuolė. Gedas pasilabina, merginos akys tartum sako, čia aš, jei nori, kalbink. Abudu prasilenkia, jis nenori jokių romanėlių, jis turi Dalytę.
Belmonto kriokliai ir kasinėjimo pabaiga
Takas leidžiasi žemyn, pasigirsta vandens garsas, tai Belmonto arba Pučkorių kriokliai. Dabar čia aplinka sutvarkyta, anksčiau mažai kas lankydavosi. Tik jis su savo draugeliais čia kelią žinojo. Anksčiau čia virė gyvenimas, čia puškas ir gamino. Pagaliau ir krosiuko pabaiga, sustoja, dar dešimt minučių pasitampo, gimnastikos pratimai tempimui. Studentas būdamas prie visokių savo pomėgių dar karatė, su joga pridėjo, tartum kitų būtų maža, bet jis kitaip negali, turi judėti tik pirmyn. Keistai jam viskas susipynė - istorikas ir sportininkas, kuria laisvalaikiu eilėraščius, net piešti retkarčiais bando. Jo pomėgiai, bet gi ir kiti turi savų - vieni tarkime mašinas taiso, kiti „pilstuką“ geria, dar kiti bando savo auksinę žuvelę pagauti. Paskutinis pratimas kvėpavimui ir viskas, tos rytinės keturiasdešimt minučių ištaksėjo. Reikia sūnų į mokyklą vežti.
Juodasis kelias: kelionė į mokyklą
Šaltas vandens dušas atgaivina jo kūną, nedidelis nuovargis bėginėja Gedo raumenukais, norėtųsi ne tik rytais sportuot, reikėtų dažniau tai daryt. Tik su laiku bėda, amžinai jo trūksta, amžinai jo nėra. Taip kiekvieną sekmadienio rytą dešimtą valandą jis su savo draugeliais žaidžia „kašę“. - Na, greičiau prauskis, - ragina Dalytė Gedą. - Ir valgyk, jūs ir taip vėluojate. - Pasigirsta Dalytės dainelė. - Džiugas į mokyklą vėluoja. - Gerai, tuoj, - nesiginčija Gedas. - Lekiam, sūnau. - Tėveli, kuriuo keliu mes važiuosime, ar Juoduoju keliu ar kitu? - išgirsta Gedas sūnaus balsą. - Tai kuriuo tu nori? - Gal Juoduoju važiuokime, tėtuk. Tik kodėl jis Juodas kelias, ne baltas ar žalias? Vilniečiai, bent dauguma jų, turi žinoti arba bent girdėjo, kur yra tas Juodasis kelias. Tik niekas nesusimąsto, kodėl jis juodas, kodėl būtent toks pavadinimas, o ne kitoks, kas jį davė, nuo ko jis atsirado. Kelias, gal greičiau gatvė, nes juk visa asfaltu padengta, prasideda už Markučių, ji tęsiasi kokius gerus keturis kilometrus. Kelias vingiuoja ir kyla aukštyn, vienoje vietoje gal koks kilometras didžiulės įkalnės. Tai su mašina gal ir nesunku, bet jūs su dviratuku pabandykit į jį užvažiuoti, va čia tai bus gardumėlis, gal dėl to jis ir Juodasis. Juodasis kelias Vilniuje tikrai vienas, kito tiesiog nėra, visos kitos gatvės, ir tai be spalvų. - Net nežinau, sūnau, kodėl jis Juodas, - sako Gedas. - Gal kažkada kokie nors įvykiai buvo, nuo kurių ir kilo toks pavadinimas, - atsako Gedas. - Tai jeigu Juodas, vadinasi blogai čia buvo, - vėl pasigirsta Džiugo balsas. - Sakai, žuvo? Aišku labai gaila, tikriausiai vardo ar vardų, žmonės be reikalo neduoda, nedalina. - Slepi kažką nuo mūsų, kažką, ką tik tu vienas ir žinai, tik ar atversi kada mums savo saugomas paslaptis, - tyliai mąsto Gedas. - Pavadinimai, vardai, iš kur jie atėjo, nuo ko kilo, kas davė, vieni nuo kažkokių įvykių, kiti nuo gamtos keistenybių ar ypatumų. Yra net ir tokių, kurių net negali paaiškinti nuo ko jie kilo. Bėgo amžiai, keitėsi kartos ir žmonės, keitėsi tradicijos, tikėjimas, taip ir pavadinimai vieni išliko, kiti pasikeitė, trečius tiesiog pamiršome. Atsiranda vis nauji, niekada anksčiau nevadinti.
Gatvių pavadinimai: istorija ir simbolika
Gedas svarsto apie gatvių pavadinimus. Pavyzdžiui, Tramvajų gatvė arba technologiška Garvežių. Arba Darbininkų gatvė, bet kodėl tada Valstiečių gatvės nėra? Kaip gražiai skamba Konstitucijos arba Laisvės prospektas. Bet ką daryt tiems gyventojams, kurie gyvena Anapilio ar Dausų gatvėse? Tos gatvės pavadintos žmonių vardais, na gerai, Algirdas, Mindaugas, ar Kostiuška, jie čia gyveno arba Lietuvą gynė, bet yra ir Ševčenkos gatvė, ką jis Vilniuje veikė, prie ko čia jis. Išeitų, dauguma pavadinimų duota taip sau, net nepagalvota, kad miestas net ne toje geografinėje pusėje, nuo Vilniaus yra. Vėl imkime kad ir Panevėžio ar Telšių gatves. Ar net Zarasų rajoną, taip kartais vadinamas miesto pakraštys link Lydos. Senovėje ir tai protingiau pavadindavo, dar ir dabar vadinasi Polocko kelias arba Lydos, čia viskas logiška, viskas paaiškinama. - Na, tėtukai, ir ralis, - vėl pasigirsta sūnaus balsas. - A…
Taip pat skaitykite: Tamsios lūpos: ką daryti?
Emilijos istorija: atsisveikinimas su Vilniumi
Šiandien - penktadienis, balandžio ketvirtoji, katalikams - šeštoji Velykų diena. Emilija Pupėnaitė atsisveikina su Vilniumi, kuriame pragyveno trisdešimt penkerius metus. Kartu atsisveikins su Šv. Petro ir Povilo bažnyčia. Ji atėjo su misija - atsisveikinti.
Tas žmogus į jos gyvenimą atėjo prieš keturis dešimtmečius, Vladas Jurgutis. Atėjo ir į jos širdį, nors Emilija taip ir netapo jo žmona, o Jurgutis - jos vyru. Nuskambėjus paskutiniams šventų Mišių akordams, Emilija pasuka namų link. Dar kartą atsigręžia į barokinius bažnyčios bokštus. Gaila skirtis su širdin įaugusia šventove, bet juk sprendimas priimtas - seniai ir negrįžtamai. Ne, Palangoje neturėtų nutikti nieko tragiško.
KGB ir idėja palikti Vilnių
Kai ji pradėjo mąstyti apie išvykimą iš Vilniaus visam laikui, per radiją kelis kartus išgirdo kalbant apie rašytojo, kažkokio Jacinevičiaus kūrinį „Keičiu gyvenimo būdą“. Sudėliojus mintyse tik pirmąsias pavadinimo raides, išėjo keistas darinys - KGB. Knygyne nusipirkusi tą knygą, pradėjo skaityti, bet nei KGB, nei kokios politikos ten nerado - viskas sukosi apie mėgstančius išgerti jaunuolius. Knygą nubloškė šalin, bet iš galvos neišmetė ją užvaldžiosios idėjos - palikti Vilnių. Ir, žinoma, Vlado Jurgučio dukterėčią - Eleną.
Emilija Pupėnaitė, Lietuvos banko tarnautoja, tapo Jurgučio dukterėčios globėja ir aukle. Artimas, kasdienis bendravimas peraugo į šventą ir tyrą meilę. Bet peržengti galutinės santykių ribos Jurgutis neišdrįso - jis taip ir liko amžinu kunigu ir ištikimybė celibatui jam buvo tolygi ištikimybei Dievui. Oficialiai žmonės Pupėnaitę žinojo kaip profesoriaus globėją, ekonomę, jei norite - sekretorę. Ji reguliavo ir jo dienotvarkę.
Rankraščių likimas ir laisvos Lietuvos vizija
Po Vlado Jurgučio mirties Emilijos ir Elenos santykiai atvėso. Kritinę ribą jie pasiekė prieš keletą mėnesių, kai Emilija prisipažino sudeginusi pluoštą Jurgučio rankraščių. Kilo skandalas. Dukterėčiai Elenai jos globėjo darbai buvo šventenybė. O Emilija juos sudegino irgi ne iš blogos valios. Tiesiog skaitydama rankraščius, ypač tuos, kur lito įkūrėjas rašo apie laisvą Lietuvą, laisvos šalies ekonominę politiką, finansus ir pinigus, ji nebematė tų raštų prasmės ir reikšmės. Apie kokią laisvą Lietuvą galima kalbėti? Štai jau kelinta savaitė radijas iki užkimimo kartoja antiklerikalinę propagandą (matyt, Velykų proga).
Taip pat skaitykite: Padėkos vakaras ir Kovo 11-osios minėjimas
Jeigu Emilija šiandien paklaustų praeivių - ką jūs žinote apie lito įkūrėją Vladą Jurgutį, ar kas jai atsakytų? Koks Jurgutis? Koks lito įkūrėjas? Tiesa, vyresnės kartos žmonės litą dar prisimena. Pati ne kartą girdėjusi: oho, litas tai ne šūdrublis!.. O juk litas kadaise buvo viena patikimiausių valiutų pasaulyje. Vladas Jurgutis visuomet prisimindavo ir netgi didžiuodamasis pasakodavo seniai aprašytą istoriją, lietuviui nutikusią Belgijos sostinėje.
Emilijos kelionė į Palangą
„O kas šiandien iš to lito ar iš tos laisvos Lietuvos iliuzijų?“ - mąsto Emilija, žingsniuodama Olandų gatvės įkalne. Septyniasdešimt penktųjų pavasaris žavi atbundančios gamtos gaivumu, bet ar kvepia bent menkiausiomis politinėmis permainomis? Emilijos ausyse dar tebeskamba šįryt, per šeštosios Velykų dienos pamokslą pasakyti kunigo žodžiai: „Kas patiria Dievą, tas pabunda. Bet daugelis žmonių gyvena tarsi miegodami, pilname iliuzijų pasaulyje. Pabunda tie, kurie patiria Dievą. Bet daugelis mūsų tingi pabusti, nenori atsikelti. Emilija nebesnaus. Kelioninis krepšys jau paruoštas, vakare ji atsiras Kaune, o poryt - jau ir Palangoje, ten, kur jos brangiausio žmogaus - Vlado Jurgučio kapas.
Likimas, matyt, taip jau lėmė, kad jų ilgametė draugystė ir meilė nebuvo vainikuota esminiu akordu - santuoka. Duoto žodžio Dievui ir Bažnyčiai Vladas Jurgutis niekada nelaužė. Geras bičiulis, vyskupas Jurgis Matulaitis nepaprastai gerbė Vladą Jurgutį, žinojo visą jo dramatišką istoriją, didžiavosi jo sukurtu kūdikiu - litu, todėl nuoširdžiai rūpinosi ekskunigystės byla.
Vilties nušvitimas ir Jurgučio palikimas
Šiokia tokia viltis nušvito gyvenimo pabaigoje, po Vatikano Antrojo susirinkimo. Tuomet viena kunigystės byla buvo teigiamai išspręsta: nuimtos visos bažnytinės cenzūros ir suteikta sekuliarizacija kadaise celibatą pažeidusiam rašytojui Vincui Mykolaičiui-Putinui. Nors tas faktas nebuvo viešinamas, bet Jurgutis kažkaip sužinojo. Su pavydu atsiduso ir darkart apgailėjo, kad vyskupas Matulaitis pasimirė nebaigęs jo išrišimo bylos.
Emilija negali atsigauti nuo knygos „Tarp šviesos ir tamsos“. Ją labiausiai sujaudino finalas. Laidojamas knygos herojus. - Ką čia laidoja? - O kas jis toks buvo? Ir tai pasakyta apie Rembrantą, kurį šiandien žino turbūt visi pasaulio kraštai. Jis vadinamas lito tėvu? Na ir kas, argi šiandien kas žino apie litą?.. Jis pastatė moderniausius Baltijos šalyse banko rūmus? Bet ar ten dabar rasi banką? Jis labai vertino savus darbuotojus lietuvius, bet valdžion atėjęs Augustinas Voldemaras pareikalavo į Lietuvos banką kviestis užsienio specialistus. Jurgutis nesutiko ir pasiprašė atleidžiamas iš banko valdytojų.
Kelionė į praeitį ir archyvo tvarkymas
Kai prieš keletą metų ji ėmėsi tvarkyti Jurgučio rankraščius, pasijuto vėl prisilietusi prie didžios asmenybės. Į atskiras krūveles pagarbiai dėjo jo rašytus ar gautus laiškus, autobiografinius užrašus. Juos, tvarkingai surištus, atiduos Jurgučio dukterėčiai Elenai. Kitokį įspūdį jai paliko dienoraštiniai užrašai apie finansus, apie laisvos Lietuvos bankų sistemą, pinigų politiką. Tie užrašai kėlė apmaudą ir neviltį. Taip tie rankraščiai ir atsidūrė ugnyje.
Dabar, iš Olandų magistralės pasukusi dešinėn į Filaretų gatvę, Emilija pirmiausia ir išvydo tą kuklų medinį namelį, kuriame pragyventi beveik trys dešimtmečiai. Už „buržuazinių idėjų“ skleidimą paskaitose Jurgutis buvo išmestas iš Vilniaus universiteto. Gyvensiu griuvėsiuose, - tokia buvo pirmoji Jurgučio reakcija į grasinimus.
Gyvenimas Filaretų gatvėje ir prisiminimai
Kai po poros metų į Sibirą buvo ištremtas geradaris Rapolas, karinga kaimynė iš valdžios nemalonėn patekusio Jurgučio sugebėjo atsikovoti vieną kambarį. Čia dabar Emilija, grįžusi iš bažnyčios, ir gali valandėlę atsipūsti. Ji dar kartą patikrina kelioninį krepšį, apžvelgia tvarkingai sudėliotą rašytinį Jurgučio palikimą - laiškus, autobiografinius užrašus.
Kambarėlio interjeras daugiau nei kuklus. O juk kadaise čia buvo tūkstančiai knygų - Jurgutis savo bibliotekoje turėjo sukaupęs milžiniškus ekonomikos, finansų, filosofijos, etikos, grožinės literatūros ar meno leidinių lobius. Tame kambarėlyje tilpo tik maža dalis knygų. Kur dabar tos knygos? Jos jau seniai nukeliavusios į antikvariatą. Tiesą sakant, jos ir nuginė bado šmėklą nuo Jurgučio šeimos.
Sruoga ir Jurgučio išbandymai
Baliui Sruogai - didžiulis valdžios dėmesys ir rūpestis, net „Tiesa“ jo pasveikinimui skyrė visą pusę pirmojo puslapio! Lengvinančia aplinkybe tapo faktas, kad Jurgutis, 1941-1943 metais būdamas Lietuvos mokslų akademijos prezidentu, nuo susprogdinimo išgelbėjo visą Akademijos biblioteką.
Po karo prasidėjo nauji Jurgučio išbandymai. Kai po dviejų mėnesių tardymų Jurgutis grįžo iš NKVD požemių, valdžia netgi maloningai suteikė jam galimybę padirbėti su akademiniu jaunimu. Tačiau marksistinę ekonomiką jis dėstė su akivaizdžia pagarba Dievo žodžiui. Atsinaujino enkavėdistų tardymai. Tik po Stalino mirties ta Sibiro baimė išnyko. Padvelkė atlydžio vėjai.
Tikėjimas Lietuva ir kelionės pabaiga
Mintyse perkratinėjant gyvenimo Filaretų gatvėje epizodus, Emilijai staiga pasąmonėje sukirba abejonė - o gal iš tiesų be reikalo ji sudegino dalį rankraščių? Ir čia pat Emilija save nuramina: tie sudeginti rankraščiai - juk bereikšmiai, neturi išliekamosios vertės.
Prieš atiduodama Emilija dar kartą perskaitė visą rankraštinį palikimą. Ir dar kartą įsitikino: jos mylimas žmogus iš tiesų buvo didi asmenybė. Ne viename įraše Jurgutis kartoja vokiečių patarlę: ką tau kiti padaro gero, rašyk marmuro lentoje; ką tu kitiems darai gero, išbrėžk smėlyje.
Emilijos širdin labiausiai įstrigo begalinis Jurgučio tikėjimas Lietuva. Argi ne tikėjimo viltis išgelbėjo jo gyvybę Štuthofo koncentracijos stovykloje? Kai Jurgutis parsinešė namo iš spec. fondų kelioms dienoms gautą Vakaruose išleistą kunigo Stasio Ylos prisiminimų knygą „Žmonės ir žvėrys“, jie visi: ir Emilija, ir dukterėčia Elena, ir pats Jurgutis - ją prarijo per kelias naktis.
Emilija pasuka senamiesčio link. Širdį sušildo Šventos Onos bažnyčios šedevras. Juk ir jos Jurgutis neapkentė Paveikslų galerija paverstos bazilikos. „Suprantu maskolius, bet juk tai padarė lietuviai!“ - nuolat kartodavo profesorius. Nuo Onos bažnyčios ji pasuka aukštyn, į Didžiąją gatvę. Širdį nusmelkia pakeista lentelė - dabar čia M. Moteris įsuka į pirmojo namo kiemą, kur kadaise neilgai gyveno su Jurgučiu. Dabar čia - aukštųjų mokyklų poliklinika. Ji dairosi po kiemą, mato šmirinėjančius studentus ar gydytojus baltais chalatais. Prisimena čia pragyventas laimingas akimirkas. Pro rotušę pasuka stoties link. Nustebina žmonių spūstys prie kasų.
Kelionė traukiniu ir gyvenimo atspindžiai
Perone tokia pat, jei ne didesnė, žmonių minia. Šurmulys šiek tiek aprimsta, kai laukiantieji pamato prikabinant antrąjį dyzelinio traukinio sąstatą. Kai atsidarė vagonų durys, Emiliją žmonių srautas tiesiog įnešė į vidų. Apsidžiaugė, kad gavo visai neblogą vietą prie lango. Patogiai įsitaisiusi, apžvelgė saloną. Važiavo daug studentų, kelios moterys su vaikais, nemažas pietietiško gymio kareivėlių būrys. Kalbų gaudesyje Emilija išsky… Pasidarė tylu lyg kape.
Pagramančio kapinės ir šeimos istorijos
Šioje istorijoje iš lietuviškų vėlių gyvenimo XXI amžiaus pradžioje galime aptikti ir taliono paprotį: akis už akį. Joje esama dėmesio. Keli šimtai kilometrų kelionės automobiliu, pasivaikščiojimas Gramančios ir Jūros pašlaitėmis nuo bažnyčios iki dvaro griuvėsių ir kapinių, sielvartingi išgyvenimai abi moteris labai nuvargino, o naktį, joms jau sugrįžus namo ir atsigulus miegoti, viena jų, išjungdama radiją, piršto nagu susižalojo akį. Maišelis kaulų sprogo ir savo skeveldromis grybštelėjo moters vyzdį. Tuoj aptemo ir antra, sveikoji, Violetos akis. Beje, ir užmerktomis akimis moteris matė svetimą ir pavojingą numirėlį išniekintame savo šeimos kape.
Sakmės ir tikrovė
Tokia galėtų būti epinio kūrinio apie vieną liepos sekmadienį fabula. Prieš šimtą metų ji būtų buvusi panaši į daugelį Jono Basanavičiaus pasakojimų Iš vėlių ir velnių gyvenimo. Banalus hasidizmas. Visa kita - vaizduotės nežadinanti banalybė. Sakmė jau be mitinių būtybių, politinė, socialinė ir psichologinė, vadinasi, neišgalvota ir tik dėl autoriaus įgeidžių ne visai tikroviška. Tiesa, Kauno akių klinikoje galima būtų rasti tosios vaiduoklio sužalotos moters akies gydymo istoriją.
Dvi visiškai skirtingos istorijos, tik abi yra tos pačios - vienos - dienos istorijos. Tai gal ir žadintų vaizduotę: mat istorijose nėra tikrumo. Jos - tos pačios ir kitos. Ką turėtume su jomis veikti? Galbūt tik matyti kaip teksto komponavimo būdą. Gretinti, skirti, tapatinti.
Žydkapių leitmotyvas
Esu aprašęs (viename savo romanų), kaip svarbu personažui (pasakotojui? autoriui?) buvo ryžtis naktį pereiti „žydkapius“. Po karo prie parapinių Eržvilko kapinių esančios senos žydų kapinės buvo jau tik skirpstynas ir karklynas su išvartytais, sudaužytais buvusiais antkapiais, - visų užmirštos. Dieną čia vaikai landžiodavo kaip po mišką, o štai vidurnaktį jie ir surišti būtų bėgę kuo tolyn - romano personažas ne atsitiktinai pasirinko šituos žydkapius ir ryžosi pereiti per tokią vietą vien tam, kad suvoktų, kas esąs.
Išėjimo knyga ir drąsa
Yra kur kas senesnis ir labiau žinomas literatūrinis tokio leitmotyvo atvejis. Tai - Išėjimo knyga. Kai esi vienui vienas svetimame mieste, vėlyvą vakarą viešbučio kambaryje vartai stalo stalčiuje aptiktą Bibliją ir akimis perbėgi šį žmonių giminės likiminių įvykių aprašymą, supranti, kad išeiti iš Egipto buvo ne mažiau sunku, negu keturiasdešimt metų praleisti dykumoje ar įžengti į Pažado Žemę. Išgyventi reikia drąsos.
Vėlių ir velnių gyvenimas yra tas pats mums gerai pažįstamas meno pasaulis. Reikia tik likti šiapus arba persikelti anapus gyvenimo. Taip visada būna, kai žiūrime komediją, ir juokas (pro ašaras) visada yra kažkas iš žinių misterijos.
Prisikėlimas ir užmarštis
Abi moterys keliauninkės, sužinojusios, kad giminės kape tarp garbiųjų protėvių palaidotas abejotinos reputacijos partizanas, sakė man, kad žinoti yra daug blogiau negu nežinoti. Jodvi dievagojosi, kad proseneliai turėtų prisikelti iš kapo ir pabėgti nuo tokios kaimynystės. Taigi užmirškime, ką jau žinome, ir perskaitykime, kas liko nepapasakota kaip sekmadieninės kelionės į Pagramantį užribiai.
Pasilikime „Atgajos“ soduose. Jiems - tik ketvirtis amžiaus, nameliai pastatyti pagal devynis tipinius sovietmečio projektus, čia nėra bažnyčios, nėra ir kapinių. Iš artimiausių sakralių vietų - Batėgalos kaimo kapinaitės už poros kilometrų ant Neries skardžio, dar toliau ir kiton, pietų, pusėn nutolęs Kepaliušių piliakalnis.
Piešimo pamoka ir sapnai
Visą aną karštą liepos sekmadienį mudu su Džiugu laužysime Trečiąjį Dievo įsakymą: sunkiai, tiesa, ne fiziškai, dirbsime - mokysimės piešti susapnuotą šunį. Prieš aštuonerius metus čia, „Atgajos“ soduose, mūsų šeimos šuo Ukvis buvo nušautas ir Džiugas puikiai žino šią istoriją, prasidėjusią ir pasibaigusią jam negimus. Ukvis buvo ligotas ir nepritapėlis. Džiugas taip pat nepritapėlis.
- Atkaskim Ukvio kapą, - pusbalsiu sako. - Gal šuns ten nėra, gal jis prisikėlė? - Ne. Šuo - ne Dievas. Ne žmogus. Jis neprisikelia, - patylėjęs priduriu: - Bet jis gyvena mūsų prisiminimuose. - Ar jis neįkąstų man? - Galbūt, - pagalvojęs sakau. - Juk tu - mano anūkas. - O kaip aklas šuo randa kelią? Šiąnakt sapnavau Ukvį. Jis bėgiojo ir puikiai matė.
Vaikų sapnai ir matymo paslaptys
Džiugas sako, kad jis tikrai sapnuojąs, ir net išvardijo ką. Ukvį, Artūrą, burbulinę „oranžinę“ kramtomąją gumą, pilkąjį alyvinį obuolį. Norėčiau sužinoti, ar tikras ir susapnuotas obuolys skirtingi: ar galime susapnuoti tapatybės skirtybę. Dvasia gali būti ženklas. Galim piešti, kaip norim, galim kalbėti, ką norim. Ko nemokam nupiešti, tai pavadinam vardu.
Platonas manė, kad akis tėra plyšys, pro kurį „išskrenda“ ypatingi regėjimo spinduliai, tad matymas esąs viso kūno dalykas. Sokratas pripažino, kadžiūra mums reikalinga vien tam, kad apaktume, nesustotume prie to, ką matome. Aristotelis „regėjimo organu“ vadino ir akį, ir sielą.
Amplifikacija ir žiūros filosofai
Amplifikacija nėra visiškai skaidri. Visiškai skaidrių dalykų ar daiktų neįmanoma surasti. Žodžių linzes mūsų akims gal ir nesunku uždėti, gal jos lyg pensnė nuvalytos ir beveik nematomos, tačiau ką daryti su tamsumais, į kuriuos jų skaidrumas mus nulydi? O mūsų pačių akių tamsa? Tegu jinai, akių tamsa, šiandien nebus paniekinta; jei kalbos filosofų reikia išsiugdyti, tai žiūros filosofais gimstame visi.
tags: #suka #ratus #virs #pavilnio #istorija