Sibiro taigos atstumas iš šiaurės į pietus
Sibiras, milžiniška gamtinė sritis Azijos šiaurėje, Rusijos Federacijos teritorijoje, užima didžiulius plotus nuo Uralo kalnų vakaruose iki Ramiojo vandenyno pakrantės vandenskyrinių kalnagūbrių rytuose, ir nuo Arkties vandenyno šiaurėje iki Kazachijos, Mongolijos bei Kinijos šiaurinių dalių pietuose. Ši teritorija, apimanti Altajaus, Buriatijos, Chakasijos, Jakutijos, Tuvos respublikas, Krasnojarsko, Užbaikalės kraštus, Irkutsko, Kemerovo, Kurgano, Novosibirsko, Omsko, Tiumenės, Tomsko sritis, Chantų-Mansių ir Jamalo Nencų autonomines apygardas, Amūro, Magadano sričių ir Chabarovsko krašto dalį, užima apie 10 mln. km², sudarydama 58,5 % Rusijos teritorijos. Įskaitant Tolimuosius Rytus, Sibiras apima 12,7 mln. km², arba 74,7 % Rusijos teritorijos.
Sibiro geografiniai matmenys
Sibiras driekiasi apie 7000 km iš vakarų į rytus, o didžiausias plotis siekia apie 3500 kilometrų. Ši didžiulė teritorija tradiciškai skirstoma į Vakarų Sibirą, esantį tarp Uralo kalnų ir Jenisiejaus upės, ir Rytų Sibirą, plytintį tarp Jenisiejaus ir Ramiojo vandenyno. Kartais išskiriamas ir Vidurio Sibiras, esantis tarp Jenisiejaus ir Lenos upių.
Pagrindinės gamtinės sritys
Sibire išskiriamos keturios pagrindinės gamtinės sritys, kurios lemia kraštovaizdžio ir ekosistemų įvairovę:
Vakarų Sibiro lyguma: Tai didžiulė lyguma, apimanti Sibiro skliautakalves, Kulundos lygumą, Barabos žemumą, Išimo ir kitas žemumas.
Vidurio Sibiro plokščiakalnis: Ši plokščiakalnė pasižymi smarkiai suskaidytu paviršiumi, išraižytu upių slėnių, ir dideliais plotais, padengtais trapais.
Taip pat skaitykite: Aprašymas: Pietų Sibiro kalnai
Pietų Sibiro kalnų juosta: Ši juosta apima Altajaus, Vakarų Sajano ir Rytų Sajano kalnus, Stano kalnagūbrį bei Stano kalnyną, Jablonovo kalnagūbrį.
Šiaurės Rytų Sibiro kalnų sistema: Šiai sistemai priklauso Verchojansko kalnagūbris, Čerskio kalnagūbris, Janos-Oimiakono kalnynas, Kolymos kalnyno dalis.
Šiaurinėje Sibiro dalyje yra Šiaurės Sibiro žemuma, Janos-Indigirkos žemuma ir Kolymos žemuma. Sibirui taip pat priklauso Arkties vandenyno salos ir salynai, tokie kaip Šiaurinė Žemė, Naujojo Sibiro salos, Lokių salos ir Vrangelio sala.
Klimato ypatumai
Sibiro klimatas daugiausia žemyninis, pasižymintis dideliais temperatūrų skirtumais tarp vasaros ir žiemos. Šiaurinėje dalyje vyrauja arktinis ir subarktinis klimatas, o kitur - vidutinių platumų klimatas. Vidutinė metinė temperatūra didžiojoje Sibiro dalyje yra daugiau kaip 0 °C, tačiau šiaurės rytinėje dalyje siekia -18 °C. Liepos vidutinė temperatūra svyruoja nuo 20-23 °C pietuose iki 2-5 °C šiaurės rytuose, o sausio - nuo -16 °C iki -48 °C.
Ekstremalios temperatūros užfiksuotos tarp Verchojansko kalnagūbrio ir Janos-Oimiakono kalnyno, kur užregistruota -71 °C temperatūra, vadinama Šiaurės pusrutulio šalčio poliumi. Vidutinė metinė temperatūrų svyravimo amplitudė Sibire siekia 35-68 °C.
Taip pat skaitykite: Apie Pietų Sibiro civilizaciją
Kritulių kiekis labai nevienodas, svyruoja nuo 100-200 mm Jakutijoje iki 1000-2000 mm Altajaus ir Sajanų kalnuose. Sniego danga išlieka nuo 8-9 mėn. šiaurėje iki 5-6 mėn. pietuose. Dažnos pūgos.
Didžiajai Sibiro daliai būdingas daugiametis įšalas, kuris tęsiasi nuo Šiaurės Uralo iki Jenisiejaus aukštupio ir Amūro žemupio.
Vandens ištekliai
Didžioji Sibiro upių dalis priklauso Arkties vandenyno baseinui. Obė ir Jenisiejus įteka į Karos jūrą, Lena, Jana ir Oleniokas - į Laptevų jūrą, o Indigirka ir Kolyma - į Rytų Sibiro jūrą. Tik Amūras priklauso Ramiojo vandenyno baseinui.
Šiaurinėje Sibiro dalyje upės užšąla apie 8 mėn., o pietinėje dalyje - iki 5 mėn. per metus. Mažesnės upės įšala iki dugno, susidaro antledžiai ir ampalai. Balandžio-birželio laikotarpiu prasideda ledonešis, kuris pietuose prasideda anksčiau nei šiaurėje. Dėl ledų sangrūdų ir grunto nelaidumo kyla potvyniai, o vandens lygis pakyla 10-40 metrų.
Upių bendras metinis nuotėkis viršija 2500 km³. Vanduo naudojamas elektros energijai gaminti, o didžiausios jėgainės yra Bratsko, Krasnojarsko, Novosibirsko, Sajanų Šušenskojės ir Ust-Ilimsko.
Taip pat skaitykite: Plačiau apie ilgiausias Sibiro upes
Daugiausia ežerų yra Vidurio Sibire. Jakutijoje vyrauja termokarstiniai, o Altajuje - ledyninės kilmės ežerai. Didžiausias ir giliausias ežeras yra Baikalas.
Dirvožemiai ir augalija
Sibiro šiaurinėje dalyje vyrauja balkšvažemiai ir jauražemiai, o Arkties vandenyno pakrantėje paplitę šlynžemiai ir ledžemiai. Pietinėje dalyje vyrauja jauražemiai ir šlynžemiai, yra išplautžemių ir rudžemių, o Altajaus ir Sajanų priekalnių slėniuose - juodžemių. Vakarų Sibiro lygumoje vyrauja durpžemiai.
Sibirui būdingas ryškus augalijos zoniškumas. Šiaurinėje dalyje plyti tundra ir miškatundrė, o šiaurinėse pakrantėse - arktinės dykumos. Didžiausią Sibiro dalį apima taiga. Vakarų Sibire vyrauja paprastosios ir sibirinės eglės, sibirinės pušys, sibiriniai kėniai, o Rytų Sibire - maumedžiai. Tolimuosiuose Rytuose bei Altajaus ir Vakarų Sajanų kalnuose auga plačialapiai miškai.
Sibiro taiga: atstumas iš šiaurės į pietus
Taiga, didžiausias sausumos biomuose, užima didžiąją dalį Sibiro teritorijos. Ši milžiniška miškų zona tęsiasi tūkstančius kilometrų iš šiaurės į pietus, sudarydama svarbią ekosistemą, turinčią didelę įtaką planetos klimatui ir biologinei įvairovei.
Taigos šiaurinė riba sutampa su miškatundrės zona, kur medžiai tampa vis retesni ir žemesni, kol galiausiai pereina į atvirą tundros kraštovaizdį. Šioje zonoje vyrauja arktinis ir subarktinis klimatas, daugiametis įšalas ir trumpi, vėsūs vasaros sezonai.
Taigos pietinė riba palaipsniui pereina į mišrius miškus, miškastepes ir stepes. Šioje zonoje klimatas švelnesnis, vasaros ilgesnės ir šiltesnės, o kritulių kiekis didesnis.
Atstumas iš šiaurės į pietus, kurį užima Sibiro taiga, yra įspūdingas - daugiau nei 2000 kilometrų. Šis didelis atstumas lemia didelę augalijos ir gyvūnijos įvairovę, taip pat skirtingus miškų tipus ir ekosistemas.
Naudingosios iškasenos
Sibire gausu naudingųjų iškasenų. Vakarų Sibire gaunama nafta ir gamtinės dujos. Akmens ir rusvosios anglys kasamos Vidurio ir Rytų Sibire.
Istorija
Žmonės Sibire apsigyveno paleolite. Nuo 6 a. Pietų Sibire gyveno tiurkų gentys, 9-10 a. 13 a. visas Sibiras, išskyrus šiaurinius pakraščius, tapo Mongolų imperijos dalimi. Šiai imperijai skilus Sibiro vakarinė dalis priklausė Aukso ordai, nuo 15 a. pabaigos - Sibiro chanatui. 1552 užėmusi Kazanės chanatą į Sibirą ėmė skverbtis Rusija. 17 a. pradžioje rusai užvaldė Sibiro dalį iki Jenisiejaus, 1632 Lenos dešiniajame krante pastatę Jakutską - rytinę dalį iki Ramiojo vandenyno vakarinės pakrantės. Nuo pat pradžių Sibiras buvo kolonizuojamas ne tik savanorių persikėlėlių ar pabėgusių baudžiauninkų, bet ir atkeliant nuteistuosius. 18 a. antroje pusėje Sibire gyveno jau apie 360 000 rusų. Transsibiro geležinkelio magistralės tiesimas (1898. Sibiro ekonominė raida labai paspartėjo po 1861 valstiečių reformos, žemės ūkis plėtojosi sparčiau negu kituose Rusijos imperijos rajonuose.
Lietuviai Sibire
16 a. pabaigoje-18 a. pradžioje Sibiro kolonizacijoje dalyvavo apie 5000 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojų, Livonijos karo belaisvių ir samdinių. Į Sibirą buvo ištremta 1794 sukilimo dalyvių. 1863-64 sukilimą Lietuvoje malšinusio generalgubernatoriaus M. Muravjovo duomenimis, į katorgą buvo išsiųsti 972, į Sibirą skiriant žemės ištremta 4096, neskiriant žemės - 1427 šio sukilimo dalyviai. Per lietuvių spaudos draudimą į Sibirą ištremta kelios dešimtys lietuvių knygnešių. SSRS okupavus ir aneksavus Lietuvą 1940-41 ir 1944-56 Sibiro lageriuose kalinta iki 100 000 lietuvių. 1941 ir 1945-52 į Sibiro Altajaus, Krasnojarsko kraštus, Irkutsko ir Novosibirsko sritis, Jakutiją ištremta apie 100 000 Lietuvos gyventojų. 20 a. pabaigoje Sibire gyveno kelios dešimtys tūkstančių lietuvių - buvusių tremtinių, politinių kalinių ir jų palikuonių.
tags: #Sibiro #taigos #atstumas #iš #šiaurės #į