„Riešutų duona“: kino klasikos atgimimas ir naujos interpretacijos
Arūno Žebriūno 1978 m. sukurtas filmas „Riešutų duona“ - lietuviško kino klasika, tragikomiška istorija apie dvi šeimas ir jaunuolių meilę. Šis filmas, pastatytas pagal rašytojo Sauliaus Šaltenio apsakymą, dažnai vadinamas pirmąja lietuviška tragikomedija ir vienu geriausių visų laikų lietuviškų filmų. Praėjus daugiau nei keturiems dešimtmečiams, filmas išlieka aktualus ir mėgstamas žiūrovų, o jo restauruota versija ir nauji spektaklio pastatymai atgaivina šią istoriją naujoms kartoms.
Filmo siužetas ir kontekstas
Audioknygos ir filmo veiksmas nukelia mus į pokario metus, Lietuvos provinciją. Čia greta gyvenantys Kaminskai ir Šatai nuolat vaidijasi ir nesutaria. Pagrindiniame plane - paaugliai Andrius Šatas ir Liuka Kaminskaitė, įsukti į nesibaigiančius tėvų barnius ir nepavydėtiną buitį. Nepaisant visko, jie sugeba vienas kitam pajusti švelnius jausmus ir įsimylėti. Užgimsta drama, primenanti pasaulinio garso Romeo ir Džiuljetos istoriją.
„Riešutų duona” - šmaikštus, bet kartu ir aštrus pokario metų pasakojimas, kuriame meistriškai šaipomasi iš sovietinės santvarkos, atvaizduojant kasdieninį kaimo žmonių gyvenimą. Ryškūs, saviti bei satyriški nuotykiai keičiasi lyg kino juostoje, tad nenuostabu, kad 1978 metais pasirodžiusiam vaidybiniam filmui, scenarijų kūrė pats knygos autorius, prozininkas, dramaturgas Saulius Šaltenis.
Restauruota filmo versija ir atgimimas
Trečiadienio vakarą 12-oje Lietuvos miestų buvo nemokamai pristatytas restauruotas ir šiuolaikiniams kino ekranams pritaikytas 1978-aisiais sukurtas Arūno Žebriūno filmas „Riešutų duona“. Atgimusi pirmoji lietuviška tragikomedija į kino teatrus sukvietė beveik 2000 žiūrovų visoje Lietuvoje. Tai didžiausias kino paveldo pristatymo visuomenei renginys iki šiol.
Į pristatymo vakarą Vilniuje, kino teatre „Pasaka“, atvyko ir su kino kritike Rasa Paukštyte bei žiūrovais bendravo „Auksine gerve“ už viso gyvenimo nuopelnus įvertintas operatorius Algimantas Mockus. Jo atsiminimai apie „Riešutų duonos“ filmavimą salėje kėlė ir juoką, ir sentimentus. A. Mockus atskleidė, kad filmas buvo kuriamas ne paviljone, o tikrame kaime, tikrose trobose.
Taip pat skaitykite: Vakaro žvaigždelė: Janinos Degutytės poezija
Filmo reikšmę susirinkusiems žiūrovams aktualizavo kritikė Rasa Paukštytė: „Riešutų duona” siūlo žvelgti į supantį pasaulį per ironijos, humoro prizmę. Atsisakyti mąstymo klišių, neslėpti jausmų. Absurdas, tarsi sako merkdami akį autoriai, yra sudėtinė kasdienybės dalis, tad jį tyrinėdami mes šiek tiek daugiau sužinosime apie save. Arūnui Žebriūnui pavyko įvaizdinti savitą filosofinių klausimų ir labai šmaikščios intonacijos dermę, už kurią taip mėgstamas Sauliaus Šaltenio kūrinys.
Skaitmeniniams kino ekranams pritaikytas filmas tą pačią dieną nemokamais seansais buvo pristatytas visuose Lietuvos miestuose, šiuo metu turinčiuose DCP rodymo galimybę: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, Marijampolėje, Anykščiuose, Utenoje, Gargžduose, Ukmergėje ir Varėnoje.
Po pristatymo visuomenei restauruotas filmas „Riešutų duona“ tapo atviru demonstravimui visoje Lietuvoje suderinus leidimus su Lietuvos kino centru. Leidimą legaliam rodymui bei aukščiausios kokybės kopiją gali gauti bet kuri įstaiga, kultūros centras, nevyriausybinė organizacija, pasaulio lietuvių bendruomenė ar kita oficiali iniciatyvinė grupė.
Aktorių prisiminimai
Prieš keturiasdešimt metų sukurtoje lietuviškoje kino juostoje „Riešutų duona“ vaidinę aktorius, režisierius Algirdas Latėnas (66) ir Vilniaus teatro „Lėlė“ aktorė Elvyra Piškinaitė (62) prisipažįsta nė karto tokios duonos neragavę. Galbūt jos skonis panašus į paties gyvenimo, kurį juodu drauge skanauja jau keturis dešimtmečius?
Prisiminimai apie vaikystę kaime, pirmoji meilė, Liuka ir Andrius - lyg lietuviškieji Romeo ir Džuljeta, kurių susipykusios šeimos trukdo jiems būti kartu. Pagrindinius filmo herojus suvaidinę Algirdas ir Elvyra prisipažįsta: ne filmuojantis užsimezgė jų pačių meilė, bet filmas jiems tapo lemtingas. Todėl kaskart prisiminti jį smagu.
Taip pat skaitykite: Simbolinė reikšmė
Pernai žurnalui „Legendos“ kalbinti pagrindiniai juostos aktoriai juokdamiesi prisipažino, kad dabar daug lengviau žiūri į save ekrane - tarsi kitomis akimis, vis mažiau pretenzijų sau turi, kad galėjo vieną ar kitą sceną geriau suvaidinti.
Kaimo scenos buvo filmuojamos Žiogelių kaime prie Druskininkų, bažnyčios - Alantos Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčioje, orkestro ir dainuojančio choro - ant Užutrakio rūmų laiptų.
Kartą, prieš kokį penketą metų, aktoriai pakeliui į Druskininkus užsuko pasižvalgyti po Žiogelius. Pasirodo, vis dar stovi sodybos, kur vyko filmavimai, o sutikti vietos gyventojai prisiminė, kaip prieš tuos keturis dešimtmečius masuotėse vaidino, kokia šventė visam kaimui būdavo, kai atvažiuodavo filmavimo komanda.
Net pagrindinė troba, svirnas, kurie filme priklausė Šatų šeimai, išlikę.
Tik riešutų duona - ne visai tikra.
Taip pat skaitykite: Tinginys ir Duona: Pagrindiniai aspektai
Aktorių karjeros pradžia. Maža to, kad buvo vienas iš garsiojo režisierės Dalios Tamulevičiūtės dešimtuko, tuo metu Algirdas jau buvo ir šiek tiek patirties sukaupęs - vaidino Jaunimo teatre, filmavosi juostos „Herkus Mantas“ masinėse scenose. Todėl pats prisimena buvęs kiek susireikšminęs - atsisakė bandytis Andriaus Šato vaidmeniui „Riešutų duonoje“, pareiškė: arba režisierius kaip teatre žino, ką ima vaidinti, arba visai nereikia.
O moksleivės Liukos Kaminskaitės vaidmeniui bandė ir labai jaunas mergaites, moksleives - tokio amžiaus kaip filmo herojė.
Tyli, rami antro kurso studentė Elvyra daugiau baiminosi, nei džiaugėsi, kad vaidins kine. Jai tai buvo pirmas vaidmuo ir dar pagrindinis.
Filmavimo procesas. Algirdui iš pradžių teko derinti „Riešutų duonos“ filmavimus Druskininkuose ir Jaunimo teatro gastroles Klaipėdoje bei Šiauliuose. Tada nuo ryto iki pietų atsifilmuoja Žiogeliuose ir vėl važiuoja į Šiaulius ar Klaipėdą vaidinti spektaklyje. Kad man nereikėtų kasdien važinėti, su šeimininke močiute susitariau, kad gyvensiu pas ją toje kamaroje.
Filmo kūrimo darbai vyko nuo birželio iki pat rudens. Buvo siaubingai šalta! O aš - trumpom kojinytėm, su uniforma, nes vaidinome šiltą rugsėjo pradžią… Meilės kibirkštis, kuri taip dažnai įskelia ugnį kartu dirbant, tąkart tarp jaunų aktorių neįsižiebė.
Lemtingas susitikimas. Jiedu vėl susitiko Vilniuje maždaug po metų ar pusantrų. Šaltą, snieguotą žiemą, beveik Naujųjų išvakarėse. Algirdas pakvietė kolegę į premjerą „Rožės pražydėjimas tamsoj“. Bet mes kažkodėl nevažiavome - dviese išėjome pasivaikščioti. Daugiau ir nebeišsiskyrėme.
Nors internete galima rasti, kad filmas išleistas 1978 metais, Elvyra patikslina - plačiuosiuose kino ekranuose jis pradėtas rodyti tik 1979-aisiais. Tiksliai žinau, nes mes su Algirdu tuokėmės 1979 metų gegužės 18 dieną, o po savaitės kino teatruose pradėjo rodyti filmą.
Po legendinės „Riešutų duonos“ Elvyrai ir Algirdui daugiau nebeteko kine filmuotis kartu. Abu įsuko darbai skirtinguose teatruose, gastrolės, dėl kurių reikėdavo pakaitomis pažiūrėti vaikus. Visgi abiem pavyko suderinti ir šeimą, ir aktorystę, nors ir buvo be galo skaudžių išgyvenimų.
Spektaklio pastatymas
Naujajame pastatyme jaunojo Andriaus Šato atsisveikinimo su vaikyste istorija skleisis šiuolaikiškai interpretuotame scenovaizdyje skambant "The Beatles" muzikai.
Statant "Riešutų duoną" visų pirma reikia turėti Andrių Šatą ir Liuką Kaminskaitę - du pagrindinius veikėjus, tiksliau, aktorius, galinčius juos suvaidinti. Liuką vaidins aktorė Jovita Jankelaitytė ir Keistuolių teatro kurso studentė Aistė Šeštokaitė, o Andrių - aktorius Aurimas Bačinskas ir studentas Lukas Auksoraitis. Ši ketveriukė - tie aktoriai, kurie gali imtis pagrindinių vaidmenų. Jei jie nebūtų sutikę vaidinti savo personažų, vargu ar aš būčiau pradėjęs statyti spektaklį. O visa kita - mano mieloji Keistuolių komanda.
Kalbant apie "Riešutų duoną", esame pripratę prie nostalgiškai kaimiškos estetikos: tokią matėme ir garsiajame A.Žebriūno filme, ir ankstesniuose spektakliuose. Tačiau apysakoje kalbama ne apie kokį bažnytkaimį, o normalaus dydžio miestą septyniasdešimtaisiais: galbūt tai yra Zarasai, galbūt - Utena.
O kas gi nutinka septyniasdešimtaisiais? Pas mus ateina Vakarų muzika, o visų pirma, aišku, bitlai. S.Šaltenio, Vytauto Kernagio karta buvo pamišę dėl jų muzikos. Dėl to, mano manymu, geriausiai to laikmečio spalvas atskleidžia būtent bitlai - jie sudaro labai smagų kontrastą, parodantį, kaip Lietuvos miestelyje to meto jaunoji karta jau gyveno europietiško miesto ir kultūros ritmu.
Jaunas S.Šaltenis ir jo pirmosios apysakos, būtent "Riešutų duona", turi kažko "karščiuojančio" ir labai sveiko, kas būdinga ne vien tos epochos, kai jis rašė, žmogui.
Lietuviškos kino klasikos dienos
Jau penktą kartą vykstančiose kino klasikos dienose žiūrovai kviečiami iš naujo atrasti, o galbūt ir pirmą kartą pamatyti, lietuviškos kino klasikos vardą užsitarnavusius filmus.
Šiemet planuojama restauruoti ir visuomenei pristatyti dar keletą legendinių kūrinių. Šiemet tam yra net kelios progos - aktoriai švenčia savo santuokos keturiasdešimtmetį, filmas skaičiuoja tiek pat gimtadienių, o kino seansus po atviru dangumi rengiantis „Kinas po žvaigždėmis“ sezono pradžią pažymės ypatinga iniciatyva - „Lietuviško kino naktimi“. Jos metu rugpjūčio 5 dieną bus parodyta restauruota Arūno Žebriūno juosta „Riešutų duona“. Renginio centras - Katedros aikštė Vilniuje, bet tuo pačiu metu kino klasiką nemokamai bus galima žiūrėti dar 30-yje miestų. O internete - nemokamai namų kino platformoje „ŽMONĖS Cinema“.
Filmus savo repertuarams iš kasmet pilnėjančio Lietuvos kino centro restauruotų filmų katalogo pasirinko patys kino rodytojai. Be aukščiau minėto filmo, šių metų repertuare puikuojasi net 12 restauruotų filmų. Lietuvos žiūrovai kviečiami naujai pamatyti tokius visiems pažįstamus legendinius filmus kaip „Vaikai iš „Amerikos” viešbučio” (rež. A. Banionis, 1990 m.), „Riešutų duona” (rež. A. Žebriūnas, 1978 m.) ir „Velnio nuotaka” (rež. A. Taip pat kino ekranuose kviečiame pamatyti ir ne ką mažiau žinomus filmus „Jausmai” (rež. A. Grikevičius, A. Dausa, 1968 m.), „Mano mažytė žmona” (rež. A. Banionis, 1985 m.), „Moteris ir keturi jos vyrai” (rež. Algimantas Puipa, 1984 m.) , „Neatmenu tavo veido” (rež. R. Banionis, 1988 m.), „Gyvieji didvyriai” (rež. A. Žebriūnas, B. Bratkauskas, V. Žalakevičius, M. Giedrys, 1959 m.), „Paskutinė atostogų diena” (rež. A. Žebriūnas, 1964 m.), „Adomas nori būti žmogumi” (rež. V. Žalakevičius, 1959 m.), „Marš! Marš! Tra-ta-ta!” (rež. R. Vabalas, 1965 m.), ir „Suaugusių žmonių žaidimai” (rež. I. Rudas-Gercovskis, A. Kundelis, M. Visi lietuviškos kino klasikos dienų seansai - nemokami.
tags: #pasaka #riešutų #duona #kinas #apžvalga