Pandėlio seniūnijos lankytinos vietos: istorija, gamta ir kultūros paveldas
Šiame straipsnyje kviečiame susipažinti su Pandėlio seniūnijos, esančios Rokiškio rajone, lankytinomis vietomis. Apžvelgsime ne tik gamtos grožį ir istoriją, bet ir kultūros paveldą, kuris atspindi šio krašto savitumą. Pandėlio seniūnija - tai kraštas, turtingas gamtos ir istorijos, kur kiekvienas keliautojas gali atrasti kažką naujo ir įdomaus.
Pandėlio seniūnijos gamta
Didžioji Rokiškio rajono savivaldybės dalis yra Vakarų Aukštaičių plynaukštėje, o rytinis pakraštys - Aukštaičių aukštumoje. Aukščiausia savivaldybės vieta siekia 174 m prie Švilpiškio kaimo, o šiaurės vakarinis pakraštys yra Mūšos-Nemunėlio žemumoje, kur žemiausia savivaldybės vieta siekia 30 m prie Latvijos sienos.
Per savivaldybę teka Nemunėlio, Lėvens, Šetekšnos aukštupiai ir Kriauna. Čia telkšo 99 ežerai, iš kurių didžiausias - Sartai. Kiti didesni ežerai yra Dviragis, arba Salų ežeras, užimantis 286,6 ha plotą, ir Rašai, užimantys 188,5 ha. Taip pat yra 11 tvenkinių, kurių didžiausias - Beičių, užimantis 217 ha plotą. Miškai užima 29 % savivaldybės teritorijos, didžiausi iš jų - Suvainiškio, Apūniškio ir Salagiris. Auga daugiausia pušynai ir mišrieji miškai. Dalis Sartų regioninio parko, Junkūnų geomorfologinis, Kampuolio hidrografinis, Čedaso ornitologinis, Gaidžiabalės samanynės, Konstantinavos, Notigalės (nedidelė dalis), Petriošiškio ir Suvainiškio telmologiniai draustiniai saugo gamtos turtus. Taip pat čia galima rasti gamtos paminklų, tokių kaip Bradesių ir Žiūkeliškių ąžuolai, Salų tuopa ir Mataučiznos guoba. Geologijos mėgėjams įdomus Ožakmenis.
Pandėlio dvaras: istorijos vingiai
Pandėlio dvaro sodyba XVII a. priklausė Rajeckiams. 1697 m., mirus bevaikiui dvaro savininkui T. Duninui-Rajeckiui, dvaras atiteko jo žmonai Onai Chreptavičiūtei, o iš jos - XVIII a. Marcijonui Chreptavičiui. Šis 1766 m. padovanojo Pandėlį dukrai Onai Chreptavičiūtei-Chreptavičienei. 1772 m. susitarimu tarp minėtos dvarininkės ir Ukmergės pavieto karužos Ignaco Koscialkovskio Pandėlio valda turėjo atitekti pastarajam.
Taigi 1773 m. plane dvaras bei miestelis nurodyti priklausantys Ignacui Koscialkovskiui. Minėtas planas - tai ankstyviausias Pandėlio kartografinis vaizdas. Tačiau susitarimas dėl valdos perdavimo ilgai nebuvo įgyvendintas. 1767 m. (kai kuriuose dokumentuose 1787 m.) Pandėlio valda iš tiesų parduota Ignacui ir Barborai Koscialkovskiams. Ta proga sudarytame inventoriaus sąraše nurodyta, kad dvaro sodyboje yra rūmai, arklidė, senas „bravoras“, kalėjimas, ledainė ir kiti trobesiai. Maždaug iki 1834 m. sudarytame dvaro plane matyti, kad dvaro sodybą sudarė dvi grupės trobesių.
Taip pat skaitykite: Pietų Anglija: ką pamatyti
1921-1923 m. išparceliuojamas M. Koscialkovskienei priklausantis Pandėlio dvaras. Valstybės reikmėms iš pradžių paimta 534 ha, o po to dar 340 ha. Savininkei palikta 60 ha, kurią iš jos nusipirko broliai Stumbriai. Centrinius dvaro rūmus ir kitus statinius pastatė Koscialkovskiai XIX a. II pusėje. Rūmai stovėjo ant kalvos, prie Apaščios upės. Stumbriai, negalėdami suremontuoti aplūžusių rūmų, juos nugriovė.
Mykolo Koscialkovskio įveistas parkas buvo kurtas Italijos romantizmo laikų stiliumi - augalai sodinti kvadratais, kuriuos jungė žvyruoti takai. Parką puošė apvažiuojamosios alėjos. Pandėliškio Alfonso Gaškos surinktuose atsiminimuose rašoma, kad Koscialkovskis, be „bravoro“, dar buvo pasistatęs mūrinį vėjinį malūną ir alaus daryklą. „Bravoras“ buvęs viena didžiausių Lietuvoje spirito varyklų. Gaminama degtinė prievarta buvo pardavinėjama baudžiauninkams. Baudžiauninkų šeimos turėdavusios pirkti po keliolika gorčių kas mėnesį.
Pandėlio dvaro paveldas šiandien
2016 m. liepos 21 d. Panevėžyje įforminta dovanojimo sutartis, kuria Stasys Stumbrys, Kęstutis Stumbrys, Ona Stumbrienė ir Vaidutis Petronis dovanojo Pandėlio miesto bendruomenei išlikusius dvaro sodybos pastatus: kiemo rūsį, klėtį, akmeninį tvartą ir šulinį. Visi jie yra priklauso kultūros paveldui. Medinė klėtis yra patyrusi gaisrą, kelianti pavojų žmonių saugumui. Akmeninis tvartas žavi savo sienomis, tačiau jo nebeapsaugo stogas.
Bene pats paslaptingiausias parko objektas - iš plytų sumūrytas kiemo rūsys. Manoma, kad čia buvo dvaro ledainė. Rūsį sudaro dvi sujungtos skliautuotos patalpos, panašios į koridorius. Jų šonuose - gana erdvios nišos. Priešakinėje sienoje - langų angas primenančios mažesnės nišos. Galima manyti, kad jose buvo įtaisytos lentynos vyno buteliams laikyti. Jūratė Bagužienė sako, kad bendruomenė dar nesumąstė, kam ir kaip panaudoti rūsį ir tvarto pastatą.
„Žalgirio“ fabrikėlis: nuo malūno iki veltinių
1920 m. iš Amerikos grįžę aštuoni lietuviai (broliai Masiuliai, J. Šutas, Pr. Indriūnas, Pr. Bernotas ir keli kamajiškiai) sudarė akcinę bendrovę „Žalgiris“ ir sename Pandėlio dvaro „bravore“ įkūrė fabrikėlį. Iš pradžių buvo nupirktas 98 AJ garo variklis ir įrengtas malūnas su lentpjūve. Techninio vadovo iš vietos lietuvių nebuvo, todėl vadovauti pasiūlyta vokiečiui Doščerui. Jis techniškai fabrikėlį gerai tvarkė, tik akcininkams laukto pelno nedavė.
Taip pat skaitykite: Saulėtos Pietų Ispanijos pakrantės
Galiausiai Doščeras įtikino akcininkus, kad reikia įrengti vilnų apdirbimo cechą. Įtikinti akcininkai skyrė lėšų ir įrengė dvi vilnų karšimo bei slėgimo mašinas, taip pat skudurų perdirbimo į vilnas ir verpimo, milų vėlimo, dažymo ir pūko kirpimo mašinas, veltinių vėlyklą ir gamino veltinius Lietuvai ir eksportui. Kitame pastatėlyje dar gamino fotonegatyvus.
Nors gamyba išsiplėtė, triūsė samdomi darbininkai, bet pelno fabrikėlis vis tiek nedavė, nes lėšas tvarkė tas pats Doščeras. Akcininkai pareikalavo grąžinti įmokėtus kapitalus. Vokiečiui to tik ir tereikėjo - jis dalį įdėtų akcijų grąžino akcininkams. Pasirodo, Doščeras juos apgaudinėjo: vogė ir pasiglemžė pelną. 1944 m. rugpjūčio mėnesį vokiečiai, iš Puodžialaukės apšaudydami Pandėlį padegamaisiais sviediniais, sudegino „Žalgirio“ fabrikėlį. Po karo jo niekas nebeatstatė, nors bandymų būta.
Pandėlio parkas: nuo dvaro iki bendruomenės
Dvarui priklausęs parkas sovietmečiu panaudotas visuomenės reikmėms. Jame pastatyta erdvi medinė estrada su stogu, vasarą čia vykdavo šokiai jaunimui. Šalia veikė lauko kavinė „Kregždutė“, karuselė vaikams. Parke rengtos grandiozinės Dainų šventės. Čia tarmiškai suvaidintos ,,Senovinės pandėliečių vestuvės“ pagal A. Gaškos surinktą tautosaką.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, parkas buvo apleistas. Tačiau Pandėlio miesto bendruomenė ėmėsi iniciatyvos jį atgaivinti.
Pandėlio parko atgimimas: bendruomenės pastangos
„Pandėlio miesto bendruomenė jau nuo 2005 m. pradėjo minti kelius norėdama išvalyti parko tvenkinį. Paskui kilo ir kitų idėjų, tačiau planus įgyvendinti trukdė įvairios biurokratinės kliūtys. Parko teritorijoje esantys privačios nuosavybės objektai trukdė įrengti poilsio zoną“, - pasakojo Pandėlio miesto bendruomenės pirmininkė J. Bagužienė.
Taip pat skaitykite: Ką pamatyti Pietų Vokietijoje
Realūs vandens telkinio tvarkymo darbai pradėti suradus rėmėjų. Tačiau tvarkymo procesą teko stabdyti, nes aplinkosaugininkai gavo skundą dėl nuleidinėjamo tvenkinio vandens. Tam, neva, nebuvo gautas privalomas leidimas. 2015 m. pandėliškiai sulaukė geros žinios: rajono taryba patenkino prašymą bendruomenei perduoti naudotis 4 ha žemės sklypą, kuriame yra senasis dvaro tvenkinys.
2015 m. liepos pradžioje du kartus miesto grožiui neabejingi pandėliškiai buvo kviečiami į tvenkinio aplinkos tvarkymo talkas. Talkų metu išvalytas tvenkinio dugnas, ant kranto iškrautas dumblas. Iškirsti nereikalingi krūmai ir menkaverčiai ar sutrešę medžiai. Išlyginta viso parko teritorija ir apsėta žole, įrengtas paplūdimys, poilsio ir automobilių stovėjimo aikštelės, nutiesti takeliai, sumeistrauta persirengimo kabina ir lieptelis į vandens telkinį. Taigi tvenkinys tinkamas maudynėms.
Parką puošia Pandėlio gimnazijos mokytojo Almanto Sriubiškio ir jo mokinių išdrožti suoleliai ir krėslai, stalas. Juose - gamtos motyvai. Praėjusių metų rudenį, prieš pat šalčius, parke įrengtas apšvietimas. Seniūnas R. Varanius komentavo: „Apšviestas parkas atrodo fantastiškai.
Kovarnių iškeldinimas: sunkus ir rizikingas darbas
Seniūnas R. Varanius prisiminė, kad parko tvarkymo pradžia tapo gyventojų skundas dėl kovarnių keliamo triukšmo, atihigieniškų sąlygų - žmonės nebedrįsdavo eiti per parką, nes šimtai kovarnių medžiuose susisuko lizdus ir čia pat teršė aplinką.
Iš Aplinkos apsaugos agentūros (AAA) buvo gautas leidimas naikinti kovarnių lizdus. „Tai sunkus ir rizikingas darbas, reikalaujantis kantrybės. Jo ėmėsi tuomet mano pavaduotoju dirbęs Vytautas Baltušis. Jis su darbininkais lipo į parko medžius ir naikino kovarnių lizdus, kartais tekdavo įsiropšti į 30 metrų aukštį. Tai truko trejus metus“, - apie nepavydėtiną 2012 m.-2014 m. R. Varanius juokavo, kad Pandėlys davė leidimą kovarniams išsikelti, jie pasirinko Kazliškį ir gretimą Kupiškio rajoną.
Orientavimasis Pandėlio seniūnijoje: nuorodų svarba
Nors Rokiškio dvaras pripažintas patraukliausia Lietuvos turizmo vietove, orientuotis į mūsų kraštą atvykusiam svečiui nėra lengva: neliko daugumos nuorodų į lankytinas vietas. Vicemero Egidijaus Vilimo nurodymu rajono architektė Danguolė Dagienė prieš porą savaičių visų seniūnijų seniūnų paprašė surinkti duomenis apie tai, kur yra ir kur dar reikėtų pastatyti nuorodas į lankytinus objektus.
Sulaukus seniūnų atsakymų paaiškėjo, jog nepažymėtų objektų rajone turime daug. Daugiausia tai - partizanų, fašizmo aukų žūties vietos ir piliakalniai.
tags: #Pandelio #seniūnijos #lankytinos #vietos