Sriubos patiekimo indai restoranuose: nuo istorijos iki šiuolaikinių sprendimų

Restoranuose sriuba - tai ne tik patiekalas, bet ir dalis visos patirties, kurią klientas gauna lankydamasis. Nuo tinkamo indo pasirinkimo iki patiekimo būdo priklauso, ar sriuba bus įvertinta kaip skani ir patraukli. Šiame straipsnyje apžvelgsime sriubos patiekimo indų svarbą restoranuose, atsižvelgdami į istoriją, skirtingus patiekimo stilius ir šiuolaikinius sprendimus, tokius kaip marmitai. Taip pat aptarsime, kaip indai ir jų pateikimas veikia valgymo ritualą ir restorano atmosferą.

Indų svarba valgymo rituale

Gražūs ir kokybiški indai reikalingi ne tik maistui patiekti. Valgymo ritualui jie suteikia tam tikrą nuotaiką, pagerindami jo pateikimą, o neretai - net ir maisto skonį. Svarbu ir tai, kad indai padeda kurti namų interjerą. Jei namie valgome mažiausiai vieną ar du kartus per dieną, indus matome pakankamai dažnai, todėl pelnytai norisi, kad jie būtų estetiški ir patogūs naudoti. Kaskart valgydami galime susikurti šventę ir dar labiau džiaugtis kasdiena, nes ir įprastas patiekalas stilingoje lėkštėje gali atrodyti kaip didžiųjų virtuvės meistrų šedevras.

Kaip pasirinkti tinkamus indus?

Renkantis indus sriubai, svarbu atsižvelgti į kelis aspektus:

  • Dydis ir forma: Daugelį žavi didelės ir gražios lėkštės, kuriose maistą patiekia moderniuose restoranuose, tačiau perkant dažnai net nepagalvojame, kad jos tiesiog gali netilpti į spinteles. Apsvarstykite, kur laikysite indus: tam turite siauras atviras lentynas ar talpias dideles spinteles? Kokio dydžio jūsų stalas, prie kurio dažniausiai valgote? Kiek didelių ir kiek mažesnių lėkščių galite prie jo sutalpinti, kad valgantiems tikrai būtų patogu?
  • Valgymo įpročiai: Renkantis indų dydį taip pat reikėtų įvertinti savo valgymo įpročius. Galbūt mėgstate lėkštėje turėti kalną salotų, o gal atvirkščiai, mieliau valgote iš mažesnių lėkščių, mažesnėmis porcijomis?
  • Atsarginiai komplektai: Pirkite tiek indų, kad galėtumėte be vargo surengti didesnę vakarienę, nei įprastai. Jei šeimą sudaro keturi asmenys, įsigykite mažiausiai aštuonis komplektus indų šventėms ir netikėtiems susitikimams namie. Jei turite pakankamai vietos ir mėgstate kompaniją, rekomenduojame įsigyti dvylika indų komplektų didesnėms šventėms, tokioms kaip šv. Kalėdos.
  • Komplektai ar pavieniai indai: Indus derinkite pagal savo poreikius. Tikrai nereikia pirkti 5 dalių rinkinio, jei žinote, kad iš jo naudosite tik pietų lėkštes ir sriubos dubenis. Komplektuojant indus atskirai, padidėja pasirinkimo galimybės, galite įsigyti būtent tai, ko norite. Dar vienas atskirų indų pirkimo privalumas yra tai, kad jei susidėvi ar sudūžta viena lėkštė, gana lengva ją pakeisti į naują.
  • Kasdieniai ar proginiai indai: Jums tikrai nereikia pirkti atskirų proginių indų, kviečiame švęsti gyvenimą ir kasdien valgyti kokybiškai, kaip tik galite. Sutaupysite vietos ir pinigų! Itališkus „Easy Life“ indus galite komplektuoti atskirai, pasirinkimas labai platus: užkandžių lėkštės, pietų lėkštės, lėkštės sriubai, desertinės lėkštės, dubenėliai, serviravimo indai. Tam, kad šventinių pietų stalas atrodytų gražiau ir ypatingiau negu kasdien, prie indų komplektų derinkite serviravimo rinkinius ar lėkštes, investuokite į stilingą stalo įrankių rinkinį, papuoškite stalą vaza su gėlėmis ir valgomasis nušvis visai kitomis spalvomis.
  • Patvarumas ir priežiūra: Taip, jei planuojate juos naudoti ilgai ir tai nėra tik tarpinis variantas tarp gyvenamosios vietos keitimo. Būtinai pasidomėkite, ar indus galėsite plauti indaplovėje, ar taip nepažeisite indų išvaizdos. Jei laikysite lėkštes vieną ant kitos, sutaupysite vietos, tačiau kyla smulkių porceliano indų subraižymų rizika.

Stilingi valgomojo komplektai

Sukurkite vienodą savo valgomojo stalo išvaizdą su stilingais valgomojo komplektais ir suteikite savo valgomojo zonai klasės ir elegancijos pojūtį. Valgomojo rinkiniai gaminami geriausių indų gamintojų, be to, kad jie yra gražūs, taip pat turime aukštos kokybės lėkštes, kurias galima plauti indaplovėje, todėl galėsite mėgautis maistu su artimaisiais, nesirūpindami, kad vėliau reikės plauti indus.

Lėkščių įvairovė

Lėkštės maistui patiekti turi daugiau nei tik funkcinę paskirtį. Be to, jos padeda sukurti elegantišką įvaizdį ir suteikia stalui unikalumo. Platus vakarienės lėkščių pasirinkimas - nuo pusryčių dribsnių iki iškilmingų banketų. Dubenėliai gali būti naudojami įvairiems dalykams: nuo salotų ar granolos patiekimo pusryčiams iki sriubos lėkštė pietums. Turime didelį pasirinkimą, įvairių dydžių, medžiagų ir dizaino, kokiam skaniam patiekalui norite juos naudoti. Tarp Kulinoje siūlomų valgomojo komplektų rasite makaronų, užkandžių, azijietiškų sriubų, salotų ir padažų dubenėlių rinkinių. Valgomojo komplektai yra įvairių formų, dydžių ir dizaino, todėl galite rasti tai, ko jums reikia kiekvienai progai ir kiekvienam interjerui.

Taip pat skaitykite: Žuvingiausi ežerai

Valgomojo komplektų priežiūra

Yra keletas būdų, kaip išlaikyti gerą valgomojo komplektą. Kaip jau minėjome, dauguma jų tinka indaplovėms ir valgomojo komplektams Pagaminta Japonijoje, pavyzdžiui, yra atsparūs dideliam nusidėvėjimui ir gali būti naudojami net restoranuose. Jie taip pat nedūžta, tačiau su jais elkitės su meile ir atsargiai. Kad nesusibraižytumėte, visada naudokite kempinę, kai plaunate keramikinius indus rankomis.

Maisto pateikimo istorija: nuo civilizacijos ištakų iki šių dienų

Norėdami suprasti, iš kur kilo toks patiekalų grupavimas ir būtent tokie pavadinimai, teks nusikelti laiku toli į praeitį, o kad nepasirodytų per maža, šoktelėkime atgal iki pat civilizacijos ištakų, iki pirmykščių bendruomenių. Jau pats terminas „bendruomenė“ rodo, kad gyvenimas vyko kartu, draugėje. Maisto dalijimasis prie bendro stalo turėjo svarbią simbolinę reikšmę.

Bendras maisto dalijimasis

Toks bendras maisto dalijimasis išliko ir viduramžiais, tačiau kai kas pasikeitė iš esmės. Per puotas stalai tebelūždavo nuo vaišių, tačiau tame stalo gale, kur sėdėdavo kunigaikštis ir kilmingieji, buvo kraunami kokybiškesni, šviežesni, ištaigingesni patiekalai, ir kuo žemesnis buvo valgytojo rangas, tuo paprastesnius valgius jam pateikdavo. Kunigaikštis ar karalius taip pat turėjo ir papildomų privilegijų, tokių kaip medžiagine staltiese užtiestas stalas, brangesni indai, geresnis apšvietimas.

Maistas puotose būdavo pateikiamas dubenyse dideliais gabalais, o vietoj individualių dubenėlių pateikdavo stačiakampes kelių dienų senumo duonos riekes. Kiekvienas galėjo savo peiliu atsipjauti gabalėlį, pasmeigti jį ir padėti ant „dubenėlio“, iš jo jau būdavo valgoma pirštais. Kilmingiausias puotos dalyvis turėjo savo nuosavą maisto pjaustytoją. Apie jų meistrystę išliko žinių net ir iki šių laikų, o pats pjaustymo procesas prilygdavo dabartiniams fokusininkų ar žonglierių pasirodymams. Gracingai pasmeigęs visą keptą paukštį ar žvėrienos koją specialia šakute pjaustytojas iškeldavo ją kaire ranka į orą ir, laikydamas virš kunigaikščio lėkštės, dešinėje rankoje laikomu peiliu (ar kartais net dviem peiliais iš karto) pjaustydavo plonyčius griežinėlius, o jie krisdavo į lėkštę gražiais raštais. Pripažinkite, tai šiek tiek skiriasi nuo šiuolaikiniuose filmuose rodomų viduramžiškų puotų, kuriose didikai, abiejose rankose suspaudę po kulšį, godžiai dantimis drasko nuo jų mėsą.

Valgiai nebuvo patiekiami visi iš karto. Iš pradžių atnešdavo lengvesnius patiekalus, užkandžius, sriubas, vėliau dubenis nurinkdavo ir duodavo kitus. Per pertraukėles tarp patiekalų svečiai galėjo mėgautis vaidinimais, juokdarių ar žonglierių pasirodymais, kad galėtų atsipalaiduoti po sunkių valgymo darbų ir moraliai pasiruošti kitai patiekalų „bangai“.

Taip pat skaitykite: Tradiciniai patiekalai moliniuose induose

Prancūziškasis serviravimas

XVII-XVIII amžiais Europoje toks viduramžiškas maisto pateikimas palengva keitėsi, tobulėjo ir pagaliau išsivystė į tai, ką mes dabar vadiname „prancūziškuoju serviravimu“ (pranc. service a la francaise). Duonos dubenėlius pakeitė stalo porcelianas, pirštus - sidabriniai valgymo įrankiai, o pati puota virto meno kūriniu, jį galėtume palyginti nebent su kruopščiai surežisuotu vaidinimu ar operos atlikimu. Ji turėjo uvertiūrą, jos įtampa palaipsniui augo, kol pasiekdavo kulminaciją, o pabaigoje - atsipalaiduoti ir nusiraminti skirtas epilogas. Gerai paruošta puota turėjo džiuginti ne tik maisto skonių ar spalvų įvairove, bet taip pat įvairiomis tekstūromis ar temperatūros kontrastais. Dažnas patiekalas buvo meno kūrinys savaime, tačiau jis turėjo būti gražiai įkomponuotas į bendrą visumą, kad neužgožtų kitų.

Prancūziškojo serviravimo esmė yra ta, kad visas maistas, kaip ir viduramžiais, sukraunamas ant stalo iš karto didelėse lėkštėse ir svečiai gali pasirinkti, ką, kiek ir iš kokios lėkštės įsidėti į savąją. Kad maistas neatvėstų pirma laiko, jis būdavo sudedamas ant didelių sidabrinių indų, pilnų karšto vandens.

Puota prasideda nuo uvertiūros

Gera puota, kaip ir gera opera, prasidėdavo nuo uvertiūros. Ant dviem staltiesėmis padengto stalo būdavo pateikiama bent pora rūšių sriubų ir priedų prie jų, o jas nuėmus, dedami relevés, arba „patiekalai, keičiantys kitus “. Tai galėjo būti, tarkim, veršio kojos, paruoštos su velouté padažu, kepta žuvis, kepta aviena, kalakutiena. Tarp jų įterpiami entrées - įvadai į pagrindinį patiekalą, tarkim, veršienos pjausniai, virti liežuviai su drebučiais, pyragėliai su mėsa, plekšnių filė su kreminiu padažu ar virti unguriai. Jie buvo pateikiami mažesnėse lėkštėse.

Aplink, kur lieka vietos, įterpiami „hors d‘oeuvres“, arba užkandžiai, pažodžiui išvertus, esantys „greta pagrindinių veikalų“, čia žodis oeuvre turi tą pačią reikšmę kaip „raštai“ literatūroje ar „opus“ muzikoje. Užkandžiai galėjo būti, pavyzdžiui, nedidelė lėkštelė marinuotų alyvuogių, vieno kąsnio pyragėlių, marinuotų žuvų, virtų kiaušinių, austrių ar ridikėlių. Visa tai kartu buvo vadinama „premier service“, arba pirmuoju serviravimu. Taip, tai yra „pirmas“.

Prieš prasidedant antrajam serviravimui, visi indai nuo stalo buvo nurenkami ir nuimama viršutinė staltiesė. Stalo viduryje statomas pats įspūdingiausias, neretai architektūrinį statinį primenantis patiekalas, vadinamasis „piece de résistance“, t. y. patiekalas, verčiantis susilaikyti ir nepersivalgyti kitų valgių iš pradžių neparagavus šio. Kiti patiekalai ant stalo irgi būdavo dažniausiai dideli mėsos ar žuvų gabalai, ištaigingai papuošti ir patiekti ant gausiai dekoruotų pjedestalų. Tarp jų mažesnėse lėkštelėse pasiūlydavo priedų - daržovių, salotų ir pan., taip pat ir saldžių ar saldžiarūgščių priedų, tokių kaip spanguolių drebučiai ar citrininis šerbetas. Vis dėlto pagrindinis akcentas buvo teikiamas mėsiškiems ar žuvies patiekalams. Taigi, turime ir „antrą“.

Taip pat skaitykite: Kepsnių marinavimo paslaptys

Trečiojo serviravimo metu būdavo nuimama ir antroji staltiesė, o ant prabangaus poliruoto ąžuolo sidabriniuose padėkluose pateikiama tortų, pyragų, sūrių, ledų, kavos kremų ir panašių desertų. Pats žodis „desertas“ kilęs iš prancūziškojo „desservir“, reiškiančio „nuvalyti, nuimti patiekalus nuo stalo“. Čia būdavo ir kompotų, tačiau jie šiek tiek skyrėsi nuo vandenyje virtų ir briaunotoje stiklinėje plaukiojančių džiovintų slyvų, obuolių ir razinų gabalėlių. Kompotu tais laikais buvo vadinamas patiekalas iš apvirtų vaisių ar uogų, užpiltų aromatingu cukraus sirupu ar medumi, neretai paskanintu vanile, cinamonu ar citrinų žievelėmis.

Trečiasis serviravimas buvo paskutinis, tačiau net ir po jo svečiams būdavo pasiūloma kavos, likerių, saldainių. Tai būdavo daroma netgi ne prie stalo, o visai kitame kambaryje (būdavo atskiri salonai vyrams ir moterims). Taip buvo elgiamasi, kad svečiai nesijaustų, kad iš karto po vaišių juos jau varo lauk, tačiau bent truputį etiketą išmanantys ponai ir ponios žinojo, jog būtent dabar buvo metas mandagiai padėkoti, atsisveikinti ir, sėdus į savąją karietą, traukti namo.

Gali pasirodyti, kad tais laikais puotos paskirtis buvo, kaip dabar sakoma, „apsiėdimas“. Juk beveik kiekvienas iš pateiktų patiekalų buvo pakankamai didelis ir maistingas, kad galėtų pasotinti visus prie stalo susėdusius svečius, o jų čia štai kiek! Be abejonės, jeigu kas norėjo, galėjo kimšti už abiejų žandų kiek tik lenda, tačiau tokio serviravimo esmė - pasirinkimas. Gali skanauti mažą gabalėlį to ar ano, kas šiuo metu atrodo viliojamai, ir lengvai užkandęs laukti kito serviravimo. Tikrai nebuvo tikimasi, jog svečiai paragaus kiekvieno patiekalo, o dažnai tai buvo net ir neįmanoma, nes, kaip ir viduramžiais, prieš garbingesnius ir kilmingesnius puotautojus būdavo statomi įmantresni, retesni ar tiesiog skanesni patiekalai, tad siekti tokių patiekalų kąsnelio iš kito stalo galo būdavo baisiai prasto išsiauklėjimo ar netgi įžūlumo požymis.

Rusiškasis serviravimas

Jau galėjome pastebėti, didžiausia prancūziškojo serviravimo problema - kaip išsaugoti maistą, kad jis neatvėstų pirma laiko. Maždaug apie XIX a. antrąjį dešimtmetį metus rusų diplomatas grafas Aleksandras Kurakinas pasiūlė kitokį serviravimo būdą, kai maistas laikomas šiltai virtuvėje, ten pat supjaustomas ir prie stalo kiekvienam atnešamos jau paruoštos porcijos. Tada bet koks patiekalas būdavo patiekiamas karštas, tai buvo kur kas skaniau ir patogiau.

Šio serviravimo priešininkai tvirtino, jog šitaip pateikiant prarandamas tas bendruomenės jausmas, kuris dėl prancūziškojo serviravimo būdo buvo išlikęs nuo senovės. Nebeliko hierarchijos, pagal kurią kilmingesni gaudavo geresnius kąsnelius: naujuoju būdu pateikiant maistą, kiekvienas valgydavo tą patį. Jeigu užsimanydavai kurio nors patiekalo daugiau, naujasis serviravimas to neleisdavo. Ir, be abejo, nebeliko prasmės mokėti pjaustyti patiekalus prie stalo, šis menas palengva tapo atgyvena ir buvo užmirštas.

Kad ir kaip ten buvo, rusiškasis valgių tiekimo stilius įsigalėjo, ir jau XIX amžiaus pabaigoje patiekalai didesniuose restoranuose buvo pateikiami tik naujuoju, vadinamuoju rusiškuoju serviravimo būdu, arba service a la russe. Pirmasis patiekalas dažnai esti nedidelis, kąsnio dydžio „amuse-bouche“, arba burnos pamalonintojas, nedidelis kąsnelis kokio nors skanumyno, tarkim, skrudintų žąsų kepenėlių gabaliukas su permatomu abrikoso griežinėliu, ar žirnių sriuba su šafranu paskanintomis morkomis, patiekta sriubos šaukšte. Toliau gali būti vaišinama užkandžiais, sriuba, žuvies patiekalu, specialiu patiekalu nuvalyti gomuriui, pagrindiniu paukštienos ar jautienos patiekalu ir taip toliau iki deserto su kava. Tokių patiekalų gali būti nuo šešių net iki keturiolikos ir kiekvieną iš jų atneša prie stalo padavėjas atskiroje lėkštėje.

Sovietinė kulinarijos knyga

Kaip prancūziškojo, arba trijų stalo dengimo būdų, serviravimo terminija atsirado viešojo maitinimo įstaigose, komunistinei visuomenei taip aršiai smerkiant visokius buržujus, kramtančius jerubes ir ananasus, irgi nesunkiai suvokiama. Apie šeštąjį dešimtmetį buvo išleista viena didžiausių sovietinių kulinarinių knygų „Knyga apie skanų ir sveiką maistą“, ji pretendavo aprėpti praktiškai visas kulinarijos sritis ir kartu parodyti visiems, net ir nekenčiamiems kapitalistams, jog tarybinė kulinarija - pati kulinariškiausia pasaulyje. Deja, kaip tuo metu buvo įprasta, knyga buvo paimta sena, tik perdažyta, pakeistas pavadinimas, o visa tai pateikta kaip nauja: iš XIX a. vidurio Jelenos Molochovec parašytos knygos „Dovana jaunosioms šeimininkėms“ (ją, beje, tarpukario laikotarpiu išleido ir Lietuvoje, tik pavadino „Didžioji virėja“) buvo lengva ranka prikopijuota receptų, sukurti nauji pavadinimai, viskas gausiai apibarstyta sovietine ideologija ir kūrinys pateiktas publikai. Namuose, ypač per šventes, tebejaučiame maisto senojo bendruomeninio pateikimo atgarsius. Dažnai juk net nesusimąstome, kodėl per šventes iš pradžių ant stalo dedame sriubą, užkandžius (silkių, virtų liežuvių, marinuotų grybų ir t. t.), vėliau viską nurenkame, dedame „antrą“, t. y. pagrindinius patiekalus (didelį keptos mėsos gabalą, keptą antį ar net kalakutą), o pabaigoje siūlome „saldųjį stalą“. O juk iš esmės tai yra miniatiūrinė prancūziškojo serviravimo versija. Tačiau nesukime sau galvos dėl serviravimo susėdę prie Kalėdų stalo, kai šeimos galva pjausto ir dalina kepsnį ar keptą paukštį. Prie šventinio stalo susirinkome visi kartu, ir visi kartu mes, kaip ir mūsų protėviai, prie stalo dalijamės tuo, ką turime. Tai ir yra svarbiausias ir labiausiai simboliškas praeities palikimas.

Stalo marmitai: šiluma ir estetika

Marmitai - būtina maisto patiekimo įranga, leidžianti išlaikyti maistą tinkamoje temperatūroje iki pat pateikimo. Jie yra ypač vertinami profesionaliose virtuvėse ir stambiuose renginiuose, užtikrinantys, kad maistas išliktų šiltas ir skanus. Šių įrenginių pagrindinis tikslas yra maisto šildymas arba temperatūros palaikymas. Tai yra itin svarbu restoranuose, viešbučiuose ir kitose maitinimo įstaigose, kur aukšta maisto kokybė ir pateikimo temperatūra yra prioritetiniai.

Marmitų tipai

  • Degia pasta pašildomi marmitai: Šie marmitai naudoja degią pastą, kuri dega po maisto talpykla esančioje vietoje. Tai ekonomiškas ir efektyvus būdas išlaikyti maistą šiltą ilgesniam laikui.
  • Elektriniai marmitai: Šie modeliai aprūpinti įmontuotu šildymo elementu, leidžiančiu greitai ir tolygiai šildyti maistą. Elektriniai marmitai paprastai yra reguliuojami, suteikiantys galimybę nustatyti pageidaujamą temperatūrą.

Kodėl verta rinktis marmitus?

Skirtingai nuo kitos maisto šildymo įrangos, marmitai sukuria ne tik galimybę saugoti šilumą, bet ir estetiškai pateikti maistą. Jie puikiai tinka bufetams, leidžiantys lankytojams patiems pasisemti pageidaujamą kiekį maisto, išlaikant jį šiltą.

Kaip išsirinkti tinkamą marmitą?

Renkantis marmitus, atkreipkite dėmesį į šiuos aspektus:

  • Talpa ir dydis: Rinkitės atitinkamą dydžio ir talpos marmitą, atsižvelgiant į planuojamą maisto kiekį.
  • Šildymo tipas: Vertinkite, kuris šildymo būdas - degia pasta ar elektrinis - geriausiai atitinka jūsų poreikius.
  • Medžiaga: Nerūdijantis plienas yra populiarus pasirinkimas dėl savo higieniškumo ir ilgaamžiškumo.
  • Priežiūra ir valymas: Marmitai, kurie lengvai išardomi valymui, sutaupys jūsų laiką ir užtikrins higieną.

Investicija į kokybiškus marmitus žymiai pagerina maisto pateikimo kokybę ir palengvina darbą maitinimo įstaigose.

Verslo pietūs: daugiau nei tiesiog maistas

Verslo pietūs - daugiau nei tiesiog maistasTuo įsitikinusi „Vanille Lounge“ vadovė Živilė Norkevičiūtė. „Šiandien įprasta verslo pietumis vadinti bet ką, kur tiekiamas maistas ir apeliuojama į aukštesnę jo kokybę bei kainą. Iš tikrųjų verslo pietūs prasideda nuo verslo pietų etiketo išmanymo. Visų pirma, skiriasi pietų trukmė. Verslo pietūs paprastai tęsiasi 1,5 valandos, o dienos pietums žmonės užbėga vos 40 minučių, todėl jie tokiai vietai turės kur kas mažiau pretenzijų“, - sako Ž. Norkevičiūtė. Kuo ilgiau pietauja verslo klientai, tuo daugiau dėmesio skiria supančiai aplinkai. „Verslo pietų metu dažnas nori ne tik sutvirtinti ryšius su kolega, bet ir pailsėti. Todėl aplinka turi būti jauki ir švari, ausis turi pasiekti atpalaiduojanti muzika, neblaškyti aplinkiniai garsai ar kvapai. Čia daug dėmesio skiriamas ir personalui - jis turi būti dėmesingas, bet ne įkyrus. Blogiausia, kas gali nutikti - jei padavėjas mėgintų jus pertraukti pačiame pokalbio įkarštyje“, - pasakojo Živilė.

Maisto kiekis ir kokybė - dar vienas rodiklis, pagal kurį galima spręsti, ar pietaujama verslo klasės restorane, ar tik taip pavadintame. „Einame pietauti, kad pasisotintume, bet ne persivalgytume. Dažniausiai pietums renkamasi sriuba ir antrasis patiekalas, tad natūralu, kad suvalgius sriubos turėtų likti vietos kitam patiekalui. Sriubos perteklius - valgyklinių pietų bruožas. Vakarykštis maistas neturėtų būti tiekiamas jokiame save gerbiančiame restorane. Čia pat turi būti gaminami padažai, kepama duona ar bandelės, vietoje auginami prieskoniai bei daržovės yra tai, kas restoranui suteikia išskirtinumo“, - dėstė restorano vadovė. Anot jos, lankstus požiūris į klientų poreikius - dar vienas aukštesnės klasės pietų požymis. „Kuo toliau, tuo dažniau pietauti atvyksta ir labai specifinių poreikių turintys žmonės. Vieni netoleruoja glitimo, antri laikosi dietos, dar kiti nevalgo mėsos ar kiaušinių, todėl labai svarbu įsiklausyti į jų poreikius. Visai neseniai ir patys padidinome dienos pietų patiekalų skaičių nuo 3 iki 5, kad visi turėtų iš ko rinktis“, - kalbėjo Ž. Norkevičiūtė.

Taip pat nemažai lemia ir nematomi dalykai. „Verslo pietų atvykęs žmogus turėtų iš karto rasti stiklinę vandens gomuriui suvilgyti bei paruoštus stalo įrankius. Pastabesni gali atkreipti dėmesį į tai, kad įrankius padavėjai dėlioja užsidėję baltas pirštinaites. Verslo klasės restorane darbuotojų apranga neturi būti išskirtinė, svarbiausia - švari ir tvarkinga“, - pasakojo žinovė. Restorano vadovė pamėgusiems dalykinius pietus taip pat pataria neskubėti užsisakinėti maisto, kuris byra, tęžta ar dėl kitų priežasčių gal būti sunkiai valgomas.

tags: #Sriubos #patiekimo #indai #restoranuose

Populiarūs įrašai: