Just. Marcinkevičiaus kūrybos apie mokyklą ir duoną analizė
Justinas Marcinkevičius (1930-2011) - viena iškiliausių XX amžiaus antrosios pusės ir XXI amžiaus pradžios asmenybių Lietuvos literatūroje ir kultūroje. Jo kūryba, aprėpianti poeziją, dramą ir eseistiką, paliko gilų pėdsaką lietuvių tautinėje savimonėje. Šiame straipsnyje siekiama išanalizuoti J. Marcinkevičiaus kūrybos aspektus, susijusius su mokyklos ir duonos motyvais, atskleidžiant jų simbolinę reikšmę ir sąsajas su humanistiniais idealais.
Mokykla J. Marcinkevičiaus kūryboje
Mokykla J. Marcinkevičiaus kūryboje nėra tik edukacinė institucija, bet ir svarbus dvasinio augimo, tautinės tapatybės formavimosi centras. Poetas ne kartą yra pabrėžęs mokytojo vaidmens svarbą ugdant jaunąją kartą, perteikiant jai ne tik žinias, bet ir moralines vertybes.
Mokytojo figūra
Pirmasis Just. Marcinkevičiaus mokytojas A. Garmus supažindino su žemės ūkio darbais, skatino skaityti, kurti. Mokiniai leido žurnaliuką, kuriame buvo ir pirmieji Just. Marcinkevičiaus kūrinėliai. Mokytojas mirė tremtyje. Šis faktas ne tik atskleidžia tragišką to meto mokytojų likimą, bet ir pabrėžia jų pasiaukojimą švietimo idėjai.
J. Marcinkevičius yra pasakęs: „Palaiminta ranka, glostanti vaiko galvą, laikanti knygą arba tiesianti ją - kaip duoną - kitam.“ Šie žodžiai, skirti pirmosios lietuviškos knygos garbei, išreiškia poeto įsitikinimą, kad knyga, o kartu ir mokslas, yra gyvybiškai svarbūs žmogaus dvasinei gerovei, prilyginami duonai, maitinančiai kūną.
Žinių svarba
Pasak poeto, žinios yra tarsi vanduo, kuris vienodai laistomas visiems, tačiau skirtingai priimamas. Ant padeklo daug buteliukų, geriau stiklinių permatomų, vieni siauresni kiti platesni, visokie (galima padėt tiek kiek klasėj vaikų). Virš jų prasisuki su laistytuvu (kur daug skylučių). Visus laistei vienodai, o plačiame inde daug vandens, siaurame keli lašai, ten dar su pipete reikia palašinti, kad padaugėtų. Taip ir žinios, visi gauna vienodai, o priima skirtingai. Ši metafora puikiai iliustruoja individualius mokymosi skirtumus ir poreikį individualizuoti ugdymo procesą.
Taip pat skaitykite: PAR kelionių patarimai
Mokyklos sunkumai
Poetas nevengia atskleisti ir mokyklos gyvenimo sunkumų. Vienos mokytojos patirtis, aprašyta tekste, atspindi iššūkius, su kuriais susiduria šiuolaikiniai pedagogai: "O mano "batareikės" jau vėl "sėda", nes taip pavargstu su savo pirmokų gaujos, kad……. Vakar po darbo grįžusi net raktus durų spynoje palikau (iš lauko pusės ), gerai, kad dukra rado, o ne koks vagis… Šiandien su viena mama jau nemalonumų buvo (dar gerai, kad ne dėl mano kaltės, bet vistiek mano klasė…), tai vėl sėdžiu akis išsproginus kaip varlė ir negaliu nei pajudėti… Žinojau, kad bus sunku su 25, bet kad taip sunku … Pusė klasės hiperaktyvių …" Šie žodžiai atskleidžia mokytojo darbo krūvį, emocinį išsekimą ir nuolatinę įtampą, kurią sukelia darbas su didelėmis, nevienalytėmis klasėmis.
Duona J. Marcinkevičiaus kūryboje
Duona J. Marcinkevičiaus kūryboje yra vienas svarbiausių simbolių, įkūnijantis gyvybę, darbą, atsakomybę ir ryšį su žeme. Poetas dažnai vaizduoja duoną kaip sunkų, bet prasmingą darbą, kuris maitina ne tik kūną, bet ir sielą.
Duona kaip darbo simbolis
J. Marcinkevičiaus kūryboje duona yra glaudžiai susijusi su žemės ūkio darbais, kaimo gyvenimu. Poetas idealizuoja sunkų žemdirbio darbą, kuris reikalauja atsidavimo, kantrybės ir meilės žemei. Pirmasis Just. Marcinkevičiaus mokytojas A. Garmus supažindino su žemės ūkio darbais, skatino skaityti, kurti. Šis faktas rodo, kad poeto ryšys su žeme ir duona formavosi nuo pat vaikystės.
Duona kaip dvasinis maistas
J. Marcinkevičius duoną suvokia ne tik kaip fizinį, bet ir kaip dvasinį maistą. Jis prilygina ją knygai, mokslui, žinioms, kurios maitina žmogaus protą ir sielą. „Palaiminta ranka, glostanti vaiko galvą, laikanti knygą arba tiesianti ją - kaip duoną - kitam.“ Ši citata išreiškia poeto įsitikinimą, kad dvasinis ir fizinis maistas yra vienodai svarbūs žmogaus pilnatvei.
Duona kaip atsakomybės simbolis
J. Marcinkevičiaus kūryboje duona taip pat simbolizuoja atsakomybę už savo žemę, tautą ir ateitį. Poetas pabrėžia, kad duona yra ne tik dovana, bet ir įsipareigojimas ją saugoti, puoselėti ir dalintis su kitais.
Taip pat skaitykite: Slapukų naudojimas ir privatumas
Sąsajos su kitais autoriais ir kūriniais
J. Marcinkevičiaus kūryboje apie mokyklą ir duoną galima įžvelgti sąsajų su kitų lietuvių autorių kūriniais, ypač su Kristijono Donelaičio „Metais“.
Kristijonas Donelaitis
Regimantas Tamošaitis straipsnyje „Donelaitis kaip duona“ teigia, kad Donelaičio žmonės tebėra gyvi, jo pasaulyje mirties nėra, jo lietuviškas žodis tebegyvena tarp mūsų ir kalba mums. Just. Marcinkevičius Metus yra pavadinęs lietuviškąja Biblija. Gal dėl Biblijos aprašymo, analizės, nagrinėjimo tradicijos, gal dėl pirmojo Lietuvos poeto/ kūrėjo reikšmės, o gal dėl to, kad pats Donelaitis buvo be galo kūrybiška, plataus masto asmenybė, studijavusi laisvuosius menus, ypač muziką (L.Gineitis,1998), jo tema domino mokslininkus, menininkus. Pirmieji darbai siekia 19 a. pradžią.
Poema neilga, mintis labai koncentruota, gausu metaforų, o mūsų grožinės literatūros pradininkas pateikiamas kaip apibendrinta nacionalinio charakterio išraiška, atspindinti vieną iš tautos gimimo etapų. Poemoje daugiau dėmesio kreipiama į žmogų, jo likimo saitus su tautos ir krašto likimu, gyvenamuoju laiku, istorija, būtimi. (R.Pakalniškis, 1981). Septyniose poemos dalyse simbolinė poeto figūra išryškinama konkrečiame istoriniame fone, parodomas Donelaičio žygdarbis to meto kolonizuotoje, suvokietintoje, maro išnaikintoje Mažojoje Lietuvoje ir dar apie paprastus būrus prabilti lietuviškai. Tai jau buvo iššūkis.
Eglė žalčių karalienė
Pasakoje „Eglė, žalčių karalienė“ balta pieno puta - vilties/ gyvybės alegorija, o kraujas ant dalgių - mirties/agresijos alegorija - broliai dalgiais užkapojo Eglės vyrą Žilviną. Ši sąsaja leidžia giliau suprasti J. Marcinkevičiaus kūrybos potekstes, susijusias su gyvybės ir mirties, gėrio ir blogio priešprieša.
Humanistinė idėja
J. Marcinkevičiaus kūryba persmelkta humanistinės idėjos, kuri pabrėžia žmogaus vertę, laisvę ir atsakomybę. Poetas tiki, kad kiekvienas žmogus turi galimybę kurti gėrį, siekti tiesos ir prisidėti prie visuomenės gerovės.
Taip pat skaitykite: Tradicijos ir edukacija
Gėrio darbas
Remdamiesi Mažvydo žodžiais: „<…> man atrodo,/ Kad ne tikėjimas svarbu, ne maldos,/ O tai, kiek žmogui gero padarai,“ galime suformuluoti humanistinę idėją, kad svarbiausia yra ne deklaratyvus tikėjimas, bet konkretūs darbai, skirti kitų žmonių gerovei.
Mokytojo darbas
Mokytojo darbas yra ypatingas tuo, kad jis tiesiogiai prisideda prie jaunų žmonių ugdymo, formuoja jų vertybes ir pasaulėžiūrą. Atrodo - gyveni./ Atrodo - visuose.“ Šie žodžiai atspindi mokytojo atsakomybę už savo mokinius ir jo įtaką jų gyvenimams. Mokytojas tarsi gyvena kiekviename savo mokinyje, palikdamas pėdsaką jų sielose.
tags: #J. #Marcinkevičius #kūryba #apie #mokyklą #ir