Dykuma, atrodanti kaip Žemė: nuo kosmoso tyrimų iki urvinių namų
Žemė - stulbinanti planeta, kupina įvairiausių kraštovaizdžių. Nuo vešlių atogrąžų miškų iki snieguotų kalnų viršūnių, mūsų planeta siūlo daugybę nuostabių vaizdų. Tačiau kai kurios vietos Žemėje yra tokios neįprastos, kad atrodo lyg iš kitos planetos. Šiame straipsnyje mes išnagrinėsime keletą tokių vietų, įskaitant dykumas, kurios atrodo kaip nežemiški kraštovaizdžiai, ir pasigilinsime į mokslinius tyrimus, kurie vyksta tokiose ekstremaliose aplinkose.
Kosmoso tyrimai dykumose ir skraidančiose observatorijose
Astronomai jau seniai suprato, kad kuo aukščiau virš jūros lygio stovi teleskopas, tuo mažiau Žemės atmosfera ir žmogaus sukurtas apšvietimas trukdo kosmoso tyrimams. Dėl šios priežasties pasaulyje pastatyta daug observatorijų aukštumose. Viena žymiausių - ALMA mikrobangų antenų masyvas, esantis Atakamos dykumoje Čilėje, penkių kilometrų aukštyje.
Praėjusiame amžiuje prasidėjus kosminių skrydžių erai, mokslininkai iškėlė daugybę teleskopų į atvirą kosminę erdvę, kur nėra jokios atmosferos. Bene žinomiausias iš jų - dar 1990 m. paleistas Hablo teleskopas. Vis dėlto, aukštai kalnuose arba kosmose veikiančios observatorijos turi keletą trūkumų. Visų pirma, jos yra brangios, o antra, tokių objektų priežiūra yra labai sudėtinga.
Dėl to inžinieriai ir mokslininkai ieško alternatyvių aukštuminių teleskopų variantų. Vienas įdomesnių - astronominę stebėjimo įrangą iškelti virš debesų lėktuvais arba oro balionais. Iš pirmo žvilgsnio atrodanti keista arba neįmanoma įgyvendinti idėja sėkmingai taikoma praktikoje jau kelis dešimtmečius. Skraidanti observatorija SOFIA pradėjo veikti 1996 m. dviejų kosmoso agentūrų - amerikiečių NASA ir europiečių ESA - iniciatyva. SOFIA branduolys - ilgų nuotolių lėktuvas „Boeing 747SP“ ir dideliame aukštyje dirbti pritaikytas 2,5 metro skersmens infraraudonųjų spindulių reflektorius. Specialiai teleskopo antenai orlaivio korpuse išpjauta skylė ir įmontuotos slankiosios durys. Observatorija gali pakilti į beveik 14 kilometrų aukštį dešimčiai valandų ir iš ten stebėti naktinį dangų. Kaip teigia NASA, tokiame aukštyje išvengiama 99 proc. infraraudonuosius spindulius sugeriančios atmosferos.
Daug laiko observatorijoje SOFIA dirbantys mokslininkai skiria Saulės sistemos objektams: tiria išorinių planetų atmosferas ir paviršius, stebi kometų raidą. Pavyzdžiui, 2016 m. astronomai skraidančiu teleskopu po ilgos pertraukos vėl aptiko deguonį Marso atmosferoje. SOFIA naudojama ne tik artimo, bet ir tolimesnio kosmoso tyrimams, tokiems kaip žvaigždžių kūrimosi ypatumai, juodųjų skylių, tarpžvaigždinių ūkų stebėjimas. Vienas didžiausių SOFIA privalumų, palyginti su kosmose skraidančiomis laboratorijomis - ji išbūna ore tik keliolika valandų. Paskui lėktuvas nusileidžia ant žemės ir inžinieriai bei mokslininkai gali atnaujinti observatorijoje įrengtus instrumentus. Kitais žodžiais tariant, SOFIA gali būti nuolatos tobulinama. NASA ir ESA netgi naudoja ją kaip prototipų poligoną, kuriame išbandomos naujos, beorėje erdvėje dirbti skirtos astronominių tyrimų technologijos. Abi kosmoso agentūros atviros naujiems pasiūlymams ir teikia finansinę paramą inovatyviems moksliniams inžineriniams projektams, kuriais siekiama sukurti astronomams ir erdvėlaiviams skirtas medžiagas ir įrenginius.
Taip pat skaitykite: Sluoksniuoto ledų deserto variacijos
Vieną tokių projektų sėkmingai vykdo ir lietuviai - jungtinė Vilniaus universiteto ir Fizinių ir technologijos mokslų centro grupė, vadovaujama Vilniaus universiteto profesoriaus A. Didelio dažnio elektroninių įrenginių kūrimas Vilniaus universitete pasidarė įmanomas 2013 m. įkūrus Triukšmų ir terahercinės elektronikos laboratoriją. Terahercas - tai 1000 gigahercų, arba milijardas hercų. Terahercinių bangų dažnis keliolika arba keliasdešimt kartų viršija mums jau įprastu tapusio mobiliojo ryšio ir WiFi dažnius. Moksliniai tyrimai terahercinių bangų ruože - neseniai iš naujo atrasta ir perspektyvi sritis. Iki XX a. pabaigos šis ruožas domino tik astronomus, tačiau sparčiai vystantis telekomunikacijų, medicinos, biologijos, visuomenės saugumo užtikrinimo technologijoms terahercus bandoma taikyti daugelyje pramonės ir kasdienio gyvenimo sričių. Terahercinės bangos gali būti naudojamos kuriant ateities duomenų perdavimo, įskaitant ir 6 G, linijas. Sparčiai plėtojantis ryšio technologijoms ir augant visuomenės poreikiui diegti didelio duomenų laidumo belaidžio ryšio komunikacines sistemas, atsiranda galimybės kurti itin sparčius elektronikos įtaisus. Šiuo metu labiausiai išvystytos silicio gamybos technologijos leidžia pagaminti elektronikos grandynus, veikiančius mikrobangų dažnių srityje ir jau siekiančius žemutinę terahercų dažnių juostos (0,3-10 THz) ribą. Dėl didesnių nei mikrobangų srities dažnių ši juosta leidžia didinti siunčiamos informacijos srauto laidumą. Be to, terahercinės spinduliuotės sąveikos su medžiagomis ypatybės suteikia šiai dažnių juostai svarbią vietą tiek spektroskopijoje, tiek vaizdinimo uždaviniuose, tokiuose kaip paslėptų ginklų ar sprogmenų detekcija, tiek farmacijos ir kosmoso pramonės ar biomedicininių taikymų srityse. Vilniaus universiteto Triukšmų ir terahercinės elektronikos laboratorijoje šiuo metu kuriami didelio dažnio elektroniniai prietaisai yra bandomi kosmoso tyrimų laboratorijose. Paskutinį kartą jie išbandyti Berlyne, Vokietijos kosminio centro Optinių detektorių sistemų instituto Terahercų spektroskopijos laboratorijoje, kur mokslininkai tyrė savo sukurtų terahercinių bangų jutiklių pritaikymo observatorijoje SOFIA galimybes. Nepaisant didelių lėktuvo, kuriame įkurta observatorija, išorinių gabaritų, jo viduje skaičiuojamas kiekvienas naudingas centimetras ir gramas. Todėl viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl astronomai domisi Vilniaus mokslininkų darbais, yra ta, kad jų sukurti jutikliai užima daug mažiau vietos ir yra mažesnio svorio nei dabar observatorijoje naudojami įrenginiai.
Gyvenimas dykumoje: namai urvuose
Dykumos ne tik primena nežemiškus kraštovaizdžius, bet ir gali tapti namais. 50-metė Jennifer prieš 15 metų persikėlė į Australiją dirbti ir 2021 m. pradėjo urvo projektą Coober Pedy mieste. Iš pradžių, nusipirkusi žemę, ji tris mėnesius gyveno palapinėje, o paskui - vagonėlyje, kai, vadovaujama vietos urvų statybos eksperto Andy Shielso, kasėsi sau naujus namus. Jennifer įkvėpė meilė Australijos dykumai ir abiejų tėvų netektis per pastaruosius penkerius metus, kuri, pasak jos, parodė, koks trumpas yra gyvenimas.
2400 kvadratinių metrų ploto urvą planuojama paversti dviejų miegamųjų namu ir vieno miegamojo „močiutės butu“. Pasak Jennifer, tai nebus įprastas namas urve. Moters pasakojimu, dėl šviestuvų ji turėsianti labai aukštus stogus, o visas jos namas suksis aplink vonios kambarį su varine vonia ir dviem dušais - tai viskas, ko jis kada troško. Jos draugai juokauja, kad tai bus prabangiausias urvinis namas, kokį tik galima įsivaizduoti, nes jame planuojama ir sauna ir treniruoklių salė.
Nekilnojamasis turtas yra už devynių valandų kelio nuo 51 metų Dženifer vyro Džuliano ir dviejų jos sūnų, 17 metų Artūro ir 26 metų Čarlio, šeimos namų Adelaidėje, Pietų Australijoje. Gyvenimas palapinėje, o paskui vagonėlyje ne visada buvo pats lengviausias, ypač atsižvelgiant į ekstremalią Australijos temperatūrą. „Savo elektronikos prietaisus turėjau laikyti šaldytuve, nes jie vis išsijungdavo dėl perkaitimo“, - pasakojo ji.
2007 m. darbdavys pirmą kartą paklausė Jennifer, ar ji norėtų persikelti į Pertą. „Iš pradžių pamaniau, kad tai Perthas Škotijoje, ir atsakiau, kad, kodėl gi ne?“ - prisiminė ji. „Man nė į galvą neatėjo, kad tai Australija, bet dabar esame čia“, - šypsosi Jennifer. Galiausiai ji su šeima apsigyveno Adelaidėje, tačiau Jennifer kraustėsi pagal projektų poreikį. Taip buvo tol, kol tėvo ir motinos mirtys, atitinkamai 2017 m. ir 2019 m., paskatino ją metams atsitraukti nuo karjeros ir įgyvendinti savo svajonių urvo projektą. „Per pastaruosius penkerius metus praradau abu tėvus ir supratau, koks trumpas yra gyvenimas, todėl reikia daryti tai, ko nori ir kas tave daro laimingą. Vieną vakarą tiesiog pajuokavau, kai pasakiau vyrui: kodėl mums tiesiog nepabėgus ir negyvenus su kalnakasiais? Nuo tada aš tiesiog pamišau“, - juokiasi Jennifer. Kitą rytą paskambino nekilnojamojo turto agentui ir tą patį savaitgalį išvyko į Coober Pedy ieškoti žemės. Vasarą čia temperatūra gali siekti beveik 50 °C, todėl daugelis vietinių gyventojų gyvena senose kasyklose arba išsikasa savas - pasak Jennifer, urvuose visus metus būna komfortiška 22-24 °C temperatūra.
Taip pat skaitykite: Ypatingi desertai
2021 m. balandį nusipirkusi sklypą, moteris turėjo laukti, kol bus patvirtinti jos planai, ir tik tada galėjo pradėti kasti. Taigi, kol buvo baigiami rengti planai, ji tris mėnesius gyveno palapinėje savo sklype per Australijos žiemą, kai temperatūra dykumoje gali nukristi iki 0C. Dabar ji vis dar gyvena priekaboje, kurią pirmą kartą pasistatė savo žemėje. Rinkdamiesi vietą, moteris taip pat atsižvelgė į kainą. „Praėjusiais metais man sukako 50 metų. Būdama tokio amžiaus nenoriu įsiskolinti ar imti daugiau paskolų, todėl finansuojame patys. Peržiūrėjome savo biudžetą ir supratau, kad turiu grįžti į darbą, kad galėčiau gauti šiek tiek daugiau pinigų projektui“, - atvirauja ji. Šiek tiek uždirbusi ji galės kiek daugiau skirti naujiesiems urviniams namams. Šiuo metu Jennifer dirba rangovui Sidnėjuje, bet bent kartą per mėnesį grįžta į Coober Pedy, kad suspėtų atlikti darbus. Iki šiol šis projektas jai jau atsiėjo apie 100 000 Australijos dolerių (60 000 svarų sterlingų). Siekdama sumažinti kai kurias išlaidas, užuot mokėjusi rangovams, moteris nusipirko mašinų ir pati jomis atlieka darbus. „Jau esu perkėlusi tūkstančius tonų purvo su konvejeriu, todėl pagalvojau, kad bus paprasčiau, jei įsigysiu ir savo Bobcat - mašiną, skirtą lengvai perkelti medžiagas iš vienos vietos į kitą, - kad galėčiau ir pati jas išpilti“, - sakė ji. Moteris teigia negalėjusi sau leisti, kad architektas nubraižytų planus, todėl išmoko tai daryti pati. Pasisekė, kad Jennifer padėjo Andy, vietinis gyventojas, kurį ji vadina savo „riteriu kalnakasybos šarvuose“ ir kuris yra urvinių namų statybos šioje vietovėje ekspertas. Planuojama, kad Jennifer galiausiai „močiutės butą“, kuriame bus įrengta sauna ir treniruoklių salė, išnuomos per „Airbnb“. Projektas iš viso sudaro 630 kvadratinių metrų, ir tikimasi, kad visi tuneliai bus baigti iki Kalėdų. Jennifer teko kasti šešis metrus žemyn, kad patektų į pakankamai tvirtą gruntą savo urvui įrengti, o tai reiškia, kad įžiavimas į jį bus gana status. „Po tunelio iškasimo dar turiu atlikti daug vidaus darbų - didžiąją jų dalį taip pat atliksiu pati“, - pripažino moteris. „Turiu išmokti kloti grindis iš betono arba plytelių - dar neapsisprendžiau, ko noriu, - taip pat įrengti vandentiekį ir elektros instaliaciją“, - pridūrė ji. Vasara be oro kondicionieriaus, kurią ji praleido savo vagonėlyje, jai nebuvo labai maloni, tačiau dabar ji gali pasistatyti transporto priemonę po žeme. „Kartais būdavo 49 laipsniai šilumos - kai kuriomis dienomis tiesiog verkdavau, bet tu tiesiog nesustoji, nes turi tikslą“, - kalbėjo moteris. „Kai gavau savo pirmąjį tunelį, pasistačiau savo priekabą po žeme, kur pastoviai yra 22-24 laipsniai. Tai nuostabu“, - vis dėlto pripažino ji. Jennifer vyras ir vaikai kartais atvyksta aplankyti jos, tačiau didžiąją laiko dalį ji praleidžia vietos bendruomenėje. „Su katalikų kunigu dykumoje žaidžiau golfą, įstojau į ginklų klubą, lankiausi pogrindžio užeigose ir restoranuose - tai nerealu“, - džiaugiasi moteris. Jennifer neskuba užbaigti urvo, nes žino, kad yra pasiryžusi tai padaryti, kad ir kas nutiktų. „Jei noriu urvinio namo, aš jį turėsiu, net jei prireiks 10 metų. Sėdėsiu ir tai darysiu, nes tai smagu. Nenoriu, kad tiesiog susirinktų statybininkų komanda, bet noriu, kad tai būtų mano namas, kurį pati pasistačiau“, - svajoja ji.
Tolimiausi Žemės taškai
Jei jaučiatės vieniši, galite apsilankyti tolimiausiose vietose, kur retai pasitaiko žmonių.
Vandenyno nepasiekiamumo polius, dar žinomas kaip Point Nemo, yra toliausia vieta nuo bet kokios sausumos Žemėje. Šio taško koordinatės - 48°52.6′ p. pl. 123°23.6′ v. ilg., Nemo vardą gavo pagal Jules'io Verne'o knygos „20 tūkst. mylių po vandeniu“ veikėją - kapitoną Nemą. Ją 1992 m. Be to, pasiekti šią vietą sunku ir dėl keturių galingų vandenyno srovių, kurios sukuria Pietų Ramiojo vandenyno verpetą (South Pacific Gyre). Kaip aiškina „National Geographic“, platūs vandenys ir srovės ne tik trukdo žmonėms ir gyvūnams patekti į šią vietą, bet ir neleidžia formuotis florai ir faunai joje. „National Geographic“ duomenimis, nuo 1971 iki 2016 m. Yra nustatyti ir šiaurės bei pietų nepasiekiamumo poliai, taip pat - nepasiekiamumo poliai kiekviename žemyne. Eurazijos nepasiekiamumo polius (toliausia vieta nuo jūros) - 45°16′48″ š. pl. 88°8′24″ r. Šiaurės Amerikos nepasiekiamumo polius yra Jungtinėse Valstijose, Pietų Dakotos pietvakariuose, 11 km nuo Aleno gyvenvietės, Pušų Kalnagūbrio indėnų rezervacijoje (43°21′36″ š. pl. 101°58′12″ v. ilg.). Pietų Amerikos nepasiekiamumo polius yra Brazilijoje, Mato Grose, netoli Arenapolio, už 1504 km nuo vandenyno (14°3′0″ p. pl. 56°51′0″ v. Australijos nepasiekiamumo polius yra Šiaurės Teritorijoje, 920 km nuo kranto, 161 km į vakarus nuo Alis Springso, 30 km nuo Papunjos gyvenvietės (23°10′12″ p. pl. 132°16′12″ r. Afrikos nepasiekiamumo polius yra Centrinės Afrikos Respublikoje, 1814 km nuo vandenyno, netoli Obo miesto ir CAR, Pietų Sudano bei Kongo DR sienų sankirtos (5°39′0″ š. pl. 26°10′12″ r.
Smėlio audros ir tarša
Dykumose kartais pasitaiko smėlio audrų. Miesto gyventojai nuo dusinančių dulkių ir smėlio dalelių gynėsi akiniais, kaukėmis ir tinkleliais, per apokaliptiškai atrodantį rūką beveik nesimatė Uždraustojo mesto ir kitų garsių Pekino objektų. Dėl itin didelio oro užterštumo miesto valdžia nurodė mokykloms nerengti sporto užsiėmimų ir renginių lauke, patarė žmonėms jei tik įmanoma, neiti į lauką. Kinijos meteorologai dėl prastos oro kokybės kaltina smėlio audrą, atslinkusią iš šiaurinės Mongolijos, kur, pasak pareigūnų, stichija pareikalavo kelių žmonių gyvybių. 2019 metais žurnale „Nature Sustainability“ paskelbtos tyrimo išvados rodo, kad nuo 2000-ųjų Žemės paviršiuje papildomai atsirado 5,2 mln. kv. „Jei būna mažiau drėgmės, pakeliama daugiau dulkių, - sakė jis. Tačiau, pasak jo, pastarosiomis savaitėmis prastą oro kokybę Pekine lėmė ir „intensyvi“ pramonės veikla. Smogas įžiebė aktyvias diskusijas socialinės žiniasklaidos platformoje „Weibo“. Tarša mieste yra pavojingo lygio, skelbia oro kokybės stebėsenos svetainė „Aqicn“. Tačiau valstybinis dienraštis „Global Times“ pranešė, kad stambių kietųjų dalelių koncentracija šešiuose centriniuose Pekino rajonuose pirmadienio rytą „viršijo 8 100“.
Senotai ir pirmykščiai miškai
Toliau - keletas jau paaiškėjusių faktų apie ką tiktai atrastą pasaulį, atrodantį kur kas įspūdingiau nei vaizdas iš bet kurio kultinio Holivudo filmo, kurio veiksmas rutuliojasi priešistoriniais laikais. Kas yra karstinė įgriuva Senotas - tai šulinio formos karstinė dauba vertikaliomis sienomis, susidaranti klintyse įgriuvus povandeninio urvo skliautui. Paprastai terminu „senotas“ įvardijami Centrinėje Amerikoje, daugiausia Meksikoje, aptinkami ritualinėms reikmėms naudoti šuliniai, todėl jį girdint vaizduotė ima piešti mįslingas majų arba actekų apeigas ir paslaptingus jų artefaktus. Centrinėje Amerikoje tokių senotų - tūkstančiai, nes tai regionas, kuriame yra begalė požeminių upių. Neseniai Kinijos pietuose aptikta įgriuva, arba senotas, - visai kitokios rūšies objektas. Giliai po žeme, pačiose įgriuvos gelmėse atsiveria dar niekad neregėta aplinka, kadangi čionai veša laiko ir civilizacijos nepaliestas tikrų tikriausias pirmykštis miškas - ekosistema, kurios ištirti kol kas nebuvo jokių galimybių. Įgriuvų Kinijoje daug ir jos ypač didelės Karstiniam regionui būdingas kraštovaizdis, kurio gelmėse slūgso gruntiniai vandenys ir vandeningos versmės. Jos cirkuliuoja tirpios druskos ir karbonatinės kilmės, kaip antai gipso ir klinčių, sluoksniuose. Susidarantys senotai Kinijoje vadinami rojaus duobėmis. Vienoje iš štai tokių duobių ir buvo aptiktas laiko nepaliestas pasaulis. Ši įgriuva yra netoli vieno kaimo Guangsi džuangų autonominiame rajone. Jis ribojasi su Vietnamu ir yra įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo objektų sąrašą. Vietovė garsėja vaizdingomis olomis su amžiaus senumo stalaktitais ir stalagmitais. Joje teka daugybė upių, šalia kurių stūkso didingi karstiniai dariniai ir plyti smegduobėmis išakėti plotai. Paskutinė Kinijos pietuose aptikta karstinė įgriuva yra beveik 200 metrų gylio. Vidinės ertmės matmenys taip pat įspūdingi: ilgis - daugiau nei 300 metrų, o plotis - 150 metrų. Sprendžiant iš skaičių, įgriuva tiktai perpus mažesnė už pačią giliausią planetos smegduobę - Meksikos šiaurėje esantį 335 metrų gylio Zakatono senotą.
Taip pat skaitykite: Tiramisu: kas tai?
Kaip rodo mokslininkų užregistruoti duomenys, atrasta įgriuva yra trisdešimtas tokio tipo senotas tame konkrečiame regione. Kaip teigia specialistai iš JAV Nacionalinio olų ir karstinių kraštovaizdžių mokslinių tyrimų instituto (NCKRI), pati karstinė įgriuva netapo siurprizu, kadangi rajone, kuriame ji buvo aptikta, įgriuvų - visa galybė ir Pietų Kinijai ypač būdinga karstinė topografija. Taigi, čia daug senotų, slepiančių savo gelmėse dramatiškas paslaptis ir į anapusinio pasaulio gelmes vedančius urvus. Kaip tokios įgriuvos susiformuoja, mokslininkai jau išsiaiškino. Lietaus vandenyje yra pakankamai rūgščių, kad besismelkdamas per dirvą jis absorbuotų angliarūgštę, o kai taip nutinka, vandens rūgštingumas dar labiau padidėja. Vanduo užpildo visus uolienoje esančius įtrūkimus ir išgriaužia tikrus tunelius. Bėgant laikui iš tunelių susiformuoja kartais net labai nemenkos požeminės ertmės. Ilgainiui jos tiek išsiplečia, kad viršuje esantis dirvos sluoksnis ima ir įgriūva. Štai taip ir susiformuoja įgriuva, o ką tik aptiktoji tėra dar vienas įgriuvos pavyzdys. Minėtina, kad dauguma Meksikoje esančių senotų yra prisipildę vandens, bet Pietų Kinijos senote speleologai aptiko senovinius medžius, kurių aukštis kartais siekia net 40 metrų.
Mokslininkai nieko nelaukdami ėmė tirti įgriuvos dugną. Jie išsiaiškino, kad apačioje veša tankus pomiškis ir jį sudarančių augalų aukštis siekia žmogui iki peties. Kadangi vietovė tokia keista ir neįprasta - it nukelta iš visiškai kitos planetos, mokslininkai teigia nesistebėsiantys, jeigu joje pavyktų aptikti lig šiolei mokslui nepažinių augalų rūšių. Taigi, viso pasaulio botanikai sulaikę kvapą laukia pranešimų apie naujų rūšių medžius. Beje, bet koks tokios rūšies atradimas galėtų suteikti Kinijos valdančiosioms institucijoms viltį išspręsti egzistuojančias problemas. Dalykas tas, kad medžių tema Kinijoje - ganėtinai skausminga. Gobio dykuma ir įvairios šalyje plytinčios pusdykumės tolydžio plečiasi, kadangi milžiniškuose plotuose ganomi galvijai ir šitai privedė prie paribiuose augančios augmenijos sunykimo, o kai taip atsitiko, vėjo ir gravitacijos veikiama dirva tapo pasmerkta irimui. Siekiant kovoti su dykumų plėtimosi tendencija, per pastaruosius keturis dešimtmečius Kinijos vyriausybės sprendimu buvo pasodinta 66 mlrd. medžių. Medžiais užsodintą plotą kiekvienais metais papildo Airijai pagal dydį prilygstanti teritorija, taigi, Kinijos dykumos plečiasi bent kiek lėčiau. Kad ir kaip būtų, Oksfordo universitete dirbantis geografas Troy Stengergas Kinijos vyriausybės taikomą strategiją laiko iš esmės klaidinga, negana to, galinčia tik pagilinti esamas problemas. Jis aiškina, kad vykdoma akcija gali nulemti vandens trūkumą. Juk medžiai sodinami tokiuose regionuose, kuriuose anksčiau miškai neaugo, o augalams, žinoma, reikia daug drėgmės. Vadinasi, šitokia praktika, dėl kurios senka gyvybiškai reikalingų resursų atsargos, gali išprovokuoti dar daugiau negatyvių pasaulinio atšilimo padarinių.
Atostogos dykumoje
Kelionės metu internetu iš užsienio agentūros užsisakėme trijų dienų ekskursiją su 1 nakvyne palapinėje dykumoje ir 1 nakvyne viešbutyje. Aprašyme buvo parašyta, kad bus jojama ir kupranugariais, tačiau nenurodyta, kiek laiko. Iš ankstesnių kelionių prisiminėme, kad jojimai kupranugariais dažniausiai trunka apie pusvalandį. Aišku, taip manyti buvo klaidinga. Kai atvykome į dykumos pradžią ir išsirinkome kupranugarius, vedlių paklausėme, kiek truks kelionė su kupranugariais, jie atsakė, kad iki valandos. Visi patenkinti pradėjome žygį. Kai pražygiavome apie 2 valandas ir pradėjo temti, supratome, kad kažkas čia keisto ir įtartino. Žygiuojame nedidele vilkstine, grožimės dykuma. Mums dykuma visada labai patinka savo kopomis. Kai pražygiavome apie 2 valandas ir pradėjo temti, supratome, kad kažkas čia keisto ir įtartino, nes jau sutemo, net nelabai matosi, kur eiti. Nuo sėdėjimo ant kupranugarių jau ir užpakalius paskaudo, nes kupranugariai kopomis tai aukštyn, tai žemyn ėjo, kūnas įsitempęs. Priekyje žygiuoja mama su vaiku. Jos vaikas vis klausia, kada būsime nakvynės vietoje? Mama sako: nežinau, kad būtų lengviau - garsiai skaičiuok nuo vieno. Taip jis ir padarė, likusią kelionės dalį angliškai garsiai skaičiavo. Pagalvojau, kad tai tikrai naudingas patarimas - nukreipti mintims. Kai naktį eini su kupranugariu tamsoje virš 2 valandų ir net nežinai, kur esi, tai tikrai jausmas keistas. Visi apsidžiaugėme, kad pamatėme bent šiek tiek civilizacijos. Turistai klausia vedlių angliškai, kiek dar laiko eisime, o jie neturi atsakymo, net kartą davė atsakymą, kad, galbūt, pasiklydome. Na va, pagalvojau, pasiklysti dykumoje naktį yra visai ne kažką. Su kupranugariais praklajojus daugiau nei 3 valandas, tiesiai prieš mus pasirodė stovyklavietės šviesos. Visi apsidžiaugėme, kad pamatėme bent šiek tiek civilizacijos. Žygio vilkstinėje kartu žygiavo vyresnio amžiaus YouTube'rė, kuri, kai atvykome į savo stovyklavietę nakčiai, nulipusi nuo kupranugario, pabučiavo žemę ir pasakė, kad daugiau niekada gyvenime nelips ant kupranugario. Mintyse pagalvojau, kad gal ateityje lipsiu ant kupranugario, tik užsakant ekskursiją reikėtų pasigilinti į aprašymo detales ir visko smulkiai išsiklausinėti agentūros. Net neįsivaizduojate, koks džiaugsmas buvo po žygio, suvalgius vakarienę, ištiesti kojas lovoje.
Bisti/De-Na-Zin tyrlaukis
Šis neįprasta vieta net neatrodo kaip esanti Žemėje. Grybų formos dariniai kyšo iš uolėto žemės paviršiaus - lyg galingi medžiai iš kitos planetos. Bisti/De-Na-Zin tyrlaukis plyti JAV valstijos Naujosios Meksikos šiaurės vakaruose. 2,6 tūkst. hektarų plotas yra tikras gamtos stebuklas tiek mokslininkams, tiek neįprastų vietų mėgėjams. Neįprastą peizažą per 75 mln. metų suformavo smiltainio, skalūnų, argilitų ir akmes anglies sluoksniai. Dėl savo geologinio amžiaus ir klimato ši vieta gausi gyvūnų ir augalų fosilijų. Čia atrandama suakmenėjusių priešistorinių krokodilų, vėžlių, žuvų, dinozaurų liekanų. Įspėjama, kad griežtai draudžiama fosilijas su savimi pasiimti, tačiau čia galima apsilankyti - nors tai ir nuošali vieta, ne taip lengvai pasiekiama.
tags: #dykuma #atrodanti #kaip #žemė